Diskotekos sovietmečiu

Organizatoriai buvo vedami didelio entuziazmo, bet neturėta pinigų įrangai. Gelbėjo išradingumas ir gebėjimai: sugedęs savadarbis lempinis stiprintuvas, paskelbus pertrauką, vietoje būdavo palituojamas.

Diskotekos sovietinės cenzūros ir kultūros ribojimo sąlygomis tapo sunkiai sukontroliuojamomis laisvesnėmis salomis. Lyg archipelagas išsibarsčiusios kultūrnamiuose, mokyklų ar gamyklų salėse, kavinėse, universiteto aulose ar kitur, sutraukdavo šimtus žmonių, daugiausia jaunimo. Vienos diskotekos buvo organizuojamos retkarčiais, priebėgomis, o kitos buvo nuolatinės, turėjo pavadinimą, pastovią vietą, buvo žinomos, jose rinkosi ir jau kiek pažįstami žmonės.

Diskotekos buvo susijusios su gerėjančiomis techninėmis galimybėmis – gyvus saviveiklininkų ir ankstyvųjų vokalinių instrumentinių ansamblių koncertus keitė užsienio atlikėjų įrašai. Tik iš įrašų buvo galima išgirsti tolimų ir nepasiekiamų grupių muziką, todėl nekeista, kad diskotekų pionieriai buvo tuomet Vakaruose populiarios ankstyvos roko muzikos mėgėjai. Pirmąja tokia diskoteka dažnai tituluojama Kaune, studentų kavinėje „Saulutė“, klubo „Smūtkeliai“ organizuota diskoteka.

Organizatoriai buvo vedami didelio entuziazmo, bet neturėta pinigų įrangai. Gelbėjo išradingumas ir gebėjimai: sugedęs savadarbis lempinis stiprintuvas, paskelbus pertrauką, vietoje būdavo palituojamas. Fizikai naudodavo gana brangius iš fakulteto pasiskolintus lazerius. Įrašų gauti irgi nebuvo lengva: už kelis rublius valandai buvo pasiskolinamas įrašas, lekiama namo ir kokiu nors magnetofonu „Astra-4“ ar „Majak-205“ buvo perrašoma į juostą, tada skubama plokštelę atiduoti.

Neretai nuo vietos, kurioje vyko diskoteka, priklausė ir publika, o nuo publikos – muzika. Kolūkių kultūrnamiuose ir provincijos mokyklinėse diskotekose buvo grojama sovietinė ir itališka estrada, lengva disko stiliaus ir populiarioji muzika. Bet pasitaikydavo ir išimčių – naujų skonių ir įrašų parsiveždavo į tėviškes grįžtantys studentai arba pagal paskyrimus įdarbinami absolventai.

Miestuose, kur publika margesnė, ir diskotekų įvairovė buvo didesnė. Nesunku buvo rasti ir lengvą muziką leidžiančių, ir vyresnių žmonių lankomų, taip pat roko ar giminingą jam muziką grojančių diskotekų. O Vilniaus universiteto fizikai turėjo net ir „sėdimąją diskoteką“ – pirmoje dalyje buvo diskutuojama apie muziką. Beje, „Smūtkeliai“ prieš diskotekas taip pat diskutuodavo muzikos temomis. Toks formatas atitiko ir valdžios studentams diegimą savišvietos misiją. Suprantama, nei diskusijų, nei muzikinis turinys valdžiai dažnai neįtiko. Buvo imamasi reguliuoti, bet ne visada sėkmingai.

Ilgainiui diskotekos ar šokiai, kaip jos neretai vadintos, tapo įprasta miesto, kaimo ar kurorto gyvenimo dalimi, kur buvo susipažįstama, bendraujama, patiriama, išgirstama, sužinoma, mėgaujamasi, taip pat pykstamasi, mušamasi, apsvaigstama.

Grupės „Kardiofonas“ dainos „Gražuolė Palanga“ vaizdo klipas, kuriame matomos Palangos diskotekos:

https://www.youtube.com/watch?v=iADGOg5EpgQ