Draugija Lietuvai pagražinti

„Piliečiai! Jau pavasaris. Veikiai sužaliuos augmenėliai, sodų medeliai, darželių gėlės: džiaugsis širdys, bus akims malonu. Nejaugi visa tai sužaliuoja, pražysta, pakvimpa, kad žaladariai tuoj viską sunaikintų [...]“, – taip 1923 m., prasidedant pavasariui, į tautiečius kreipėsi Lietuvai pagražinti draugijos Centro valdyba.

Ši draugija įsikūrė 1921 m. Juozo Tumo-Vaižganto ir jo bičiulių iniciatyva ir prisiėmė misiją gražinti Lietuvos kraštovaizdį, stipriai nuniokotą Pirmojo pasaulinio karo kovų. Vokiečių kariuomenė karo reikmėms buvo smarkiai praretinusi Lietuvos miškus, daug kur žemė buvo išvagota sprogimų ir apkasų. Nepadėjo ir priešiškų Lietuvai jėgų skverbimasis į kraštą, Nepriklausomybės kovos, o ką ir kalbėti apie tai, kad visoms negandoms likviduoti reikėjo medienos ir kitų statybinių medžiagų.

Jau pirmame susirinkime draugija sudarė komitetus įvairioms Kauno vietoms prižiūrėti: Įgulos bažnyčios aikštei ir Laisvės alėjos ruožui nuo Įgulos bažnyčios iki Vytauto kalno; K. Donelaičio gatvei, o pats J. Tumas-Vaižgantas įėjo į komitetą, skirtą prižiūrėti aikštei nuo Vytauto bažnyčios iki Nemuno kranto gatvės.

Bet tai nebuvo vien tvarkyba. J. Tumas-Vaižgantas ir kiti draugijos nariai norėjo ne tik gražinti, bet ir puoselėti kultūros paveldą, tvarkyti istorinius objektus ir net vykdyti memorializacijos darbus. Svarbiausiu tokiu darbu virto simbolinių medžių, skirtų tam tikram įvykiui, sodinimas: 1923 m. Laisvės medžių, 1924 m. Vilniaus medžių sodinimo šventė virto masine ir apėmė kelias dešimtis miestų ir miestelių. Draugija nesustojo ir kiekvienais metais rengė tokias sodinimo akcijas. Taip Lietuvoje atsirado Aušros, Nepriklausomybės, Spaudos, Jaunimo, Vytauto Didžiojo ir kitai atminčiai skirtų medžių.

Draugija buvo ir viena medžių sodinimo švenčių iniciatorių, šventės, kuri tarpukariu buvo tapusi gegužės mėnesio tradicija. Per tokias šventes ir talkas buvo pasodintos Panemunės, Petrašiūnų ir Pažaislio miškų dalys, miesteliuose formuotos alėjos, parkai, atsirado želdinių aikštėse.

Nors, J. Tumo-Vaižganto teigimu, draugija „apmedžiavo“ Lietuvą, tai nebuvo vienintelė veikla. Inicijuota ir paukščių šventė, per kurią buvo keliami inkilai. O svarbiausia, kad draugijos nariai rūpinosi kultūros paveldu, jo tvarkymu. 1923 m. net buvo įsteigtas fondas, kurio lėšos turėjo būti naudojamos istorinėms vietoms tvarkyti. 1924 m. draugija perėmė Veliuonos piliakalnio globą ir priežiūrą, vėliau ji globojo Birutės kalną Palangoje, Merkinės ir kelis kitus piliakalnius. Daug nuveikta ir inicijuojant paminklų svarbiems asmenims statybas, taip pat renkant jiems lėšas.

Tad kitą kartą pamatęs seną medžių alėją Lietuvos miestelyje pasidomėk, galbūt jį pasodino pats J. Tumas-Vaižgantas.

Šaltiniai: Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, Juozas Tumas-Vaižgantas ir Lietuvai pagražinti draugija, in: Colloquia. 2020, 44, p. 65-85.