Elgetos Lietuvoje
Į namus užėjus elgetai, šeimininkai su juo dažniausiai elgdavosi pagarbiai. Daug kur Lietuvoje ubagas buvo laikomas šventu, Dievo siųstu žmogumi.
Elgetavimo, kaip pragyvenimo būdo, istorija prasideda viduramžiais, kai XII–XIII a. Europoje kuriasi elgetaujantys vienuolių ordinai: pranciškonai, dominikonai, vėliau bonifratrai. Aukų prašantys vienuoliai kliovėsi ne tiek gera žmonių valia, kiek Dievo rūpesčiu ir globa. Gali būti, kad įsigalėjus krikščionybei tai paskatino ir pasauliečius keliauti per sodybas ir miestus atsidėkojant malda už geradario auką. Lietuvoje elgetos dažniau vadintos ubagais pagal slavišką „u Boga“ , reiškiantį „pas Dievą“. O „išmaldos“ davimas kilo nuo paramos davimo už maldas. Elgetos laikytos Dievo ir žmonių tarpininkais, jų dažnai prašyta pasimelsti už mirusiuosius, nes per maldas jie esą turi nuolatinį ryšį su aukščiausiuoju.
Žmonės elgetaudavo dėl įvairių priežasčių. Vieni nepajėgdavo dirbti dėl fizinės, kiti – dėl psichinės negalios, kiti buvo našlaičiai ar nusenę viengungiai. Todėl elgetos buvo įvairaus amžiaus, bet dauguma – vyresni. Įdomu, kad elgetavimas ilgainiui įgijo ir amato bruožų. Štai Vilniuje elgetos net turėjo savo cechą. XVII a. pirmoje pusėje, katalikiško tikėjimo reformos metu, išmaldos davimas labai paplito – tai buvo vienas iš gerų darbų, būtinų sielos išganymui. Vilniuje ubagų buvo tiek daug, kad miesto magistratas kreipėsi į karalių su prašymu suteikti privilegiją Vilniaus elgetų cechui. Privilegijoje buvo reglamentuotos taisyklės, įpareigojančios elgetas padoriai elgtis: negirtauti, nesivalkioti aplink smukles, negiedoti nepadorių dainuškų – tik šventas giesmes, buvo draudžiama moterims su mažais vaikais voliotis gatvėse, o žaizdos privalėjo būti aprištos švaria balta skepeta. Taip pat buvo nuostata, draudžianti sveikiems vedžioti akluosius – taip gintasi nuo norinčių nesąžiningai prasmukti į elgetų tarpą ir taip pasipinigauti.
Cechą steigti skatino ne tik elgetavimo taisyklių nustatymas ir jų laikymosi priežiūra, bet ir cecho narių tarpusavio pagalbos tikslai: narių šalpos, įvairių nelaimių, laidotuvių atvejais, būtent cechas atlikdavo socialinės paramos tarnybos funkciją. Vilniaus elgetų cechas privalėjo turėti vieną narį, mokantį lotynų kalbą – kai į miestą atvykdavo naujas elgeta iš kito krašto ir pageidaudavo tapti cecho nariu, jis turėdavo pateikti raštą, įrodantį teisę verstis šia veikla. Vilniaus elgetų cechas anaiptol nebuvo nuskurdęs: jo nariai mieste nuomodavosi patalpą ir turėdavo savo cecho skrynelę, į kurią kiekvienas elgeta kas mėnesį turėdavo įmesti po grašį. Vilniaus ubagai lėšų nestigo ir vėliau – XVIII a. pabaigoje Šv. Jonų bažnyčios altoriui išlaikyti miesto elgetos buvo sukaupę 5 300 auksinų. 1783 m. Vilniaus elgetų cechui, arba kitaip vadinamai Mielaširdystės brolijai, priklausė 350 elgetų. Priklydusius elgetas ir nesilaikančius taisyklių 4 įgalioti botagininkai turėjo teisę išvyti iš miesto. Vilniaus elgetos taip pat turėjo pareigą aprūpinti šventyklas varpininkais, o tuo metu veikė net 41 šventykla.
1787 m. karalius Stanislovas Augustas išleido universalą, kuriuo perspėjo apie elgetų keliamus pavojus, kvietė piliečius apsaugoti Abiejų Tautų Respubliką nuo veltėdžių ir reikalavo suregistruoti žmones, gyvenančius iš išmaldos. Negalintiems dirbti elgetoms turėjo būti išduoti specialūs ženklai, kuriuos prisisegę jie galėjo prašyti išmaldos, ir dokumentai, patvirtinantys šią teisę ir liudijantys, kad jis neserga užkrečiamąja liga. Kitus išmaldos prašytojus, neturinčius skiriamųjų ženklų ir dokumentų, leista visiems norintiems gaudyti ir naudoti juos bet kokiems darbams. Tačiau šie valdžios planai nebuvo įgyvendinti.
Tarp miesto ir kaimo elgetų buvo didelių skirtumų. Mieste elgetos dažniau naudodavo įvairius triukus aukojantiems apmulkinti, o kaime vietos bendruomenė savo elgetas pažinodavo, čia elgetaujantis žmogus nebūtinai turėjo būti luošas, kad sulauktų aukos – sodiečiai gerai žinodavo jo istoriją. Netikru elgeta buvo laikomas tas, kuris, gavęs išmaldą, nesimelsdavo. Elgetos dažniausiai laikydavosi parapijos ribų, bet stipresni lankydavosi ir tolimesniuose kaimuose, o į atlaidus patraukdavo ir už dešimčių kilometrų. Po atlaidų pasitaikydavo net elgetų balių.
Elgetaujančiųjų apranga buvo labai skurdi. Pavyzdžiui, Jurbarko rajone tarpukariu moterų ubagių sijonai būdavo ilgi ir raukti – iš to galima spręsti, kad žmonės atiduodavo išėjusius iš mados tradicinius senovinius moterų drabužius. Elgetos turėjo pasiūtus iš audeklo maišus, kartais krepšį. Paprastai maiše ar krepšyje būdavo dar ne vienas mažesnis maišelis, pritaikytas miltams, kruopoms ir kitiems biriems produktams susipilti. Kadangi elgetos gaudavo skirtingų maisto produktų, juos surūšiuodavo į atskiras terbas. Kuo daugiau terbų elgeta turėdavo, tuo turtingesniu būdavo laikomas. Dažnas elgeta su savimi turėdavo lazdą. Senyvo amžiaus ir luošiems ji palengvindavo ėjimą, tačiau ypač pagelbėdavo apsiginti nuo šunų, kurie elgetas sodybų kiemuose dažnai užpuldavo. Toks keliaujantis per kaimą su maišais ir lazda varguolis keldavo baimę vaikams, todėl visoje Lietuvoje žinomi vaikų gąsdinimai elgetomis. Tačiau būdavo ir mėgstamų elgetų, kurie mokėjo sekti pasakas ir buvo gana įdomūs pašnekovai. Vienas Seredžiaus apylinkių elgeta buvo vadinamas Navinyku, nes visiems pasakodavo kaime išgirstas naujienas. Kol negaudavo išmaldos, tol ir pasakodavo, ką tik žinodavo.
Į namus užėjus elgetai, šeimininkai su juo dažniausiai elgdavosi pagarbiai. Daug kur Lietuvoje ubagas buvo laikomas šventu, Dievo siųstu žmogumi. Jeigu pasitaikydavo elgetų nepriimančių ar jiems išmaldos neduodančių žmonių, juos smerkdavo kaimynai. Atėjęs į namus, elgeta pagarbindavo Dievą ir, atsigręžęs į šventuosius paveikslus, imdavo kalbėti maldas. Mokantys ir sugebantys dar ir pagiedodavo. Kartais sužvarbusiems pasiūlydavo prisėsti arčiau krosnies ar ant toliau nuo durų esančio suolo. Elgetą paprastai sutikdavo namuose būdavusi šeimininkė, nes jos žinioje buvo namų ūkis, tad ji tvarkė ir šalpos reikalus. Dažniausiai būdavo duodamas duonos kampas, tačiau labiau pasiturintys įteikdavo ir lašinių gabalėlį, kiaušinį, įberdavo miltų. Elgetos kartais prisirinkdavo gana daug maisto ir jo patys nesuvalgydavo, todėl tie, kurie turėjo namelį ir laikydavo paršelį, šiam ir sušerdavo duoną. Apie žmogų, kuris ko nors nevalgydavo ar būdavo labai išrankus, pasakydavo: „Išdykęs kaip ubago paršas.“ Pinigais retai kas sušelpdavo. Dažniau smulkią monetą duodavo tik atlaiduose.
Elgeta visuomet nuolankiai padėkodavo už išmaldą, palinkėdavo šeimynai sveikatos, pažadėdavo pasimelsti už šeimos narius, gyvulius, pasiteiraudavo, ar kas iš namiškių arba artimųjų yra miręs, tada pasisiūlydavo pasimelsti ir už jų sielas. Elgetos dažnai būdavo seni paliegę žmonės, todėl juos priimti nakvynės iš dalies buvo rizikinga. Pasitaikydavo tokių atvejų, kai apsinakvojęs elgeta numirdavo ir laidotuvėmis tekdavo rūpintis namų šeimininkui.
Pokaryje po Lietuvą vaikščiojo daug elgetų, tačiau su elgetavimu sovietų valdžia ypač kovojo. Iš pradžių bijotasi, kad po elgetų priedanga nevaikščiotų partizanai ar kiti antisovietiškai nusiteikę asmenys, o vėliau sovietų valdžia negalėjo leisti pripažinti elgetų egzistavimo tobuloje socialistinėje santvarkoje. Nykstant senajam kaimui ir jo tradicijoms išnyko ir tradicinis elgetavimas.
Šaltiniai:
TV laida „Laiko ženklai. Elgetos“, lrt.lt, 2006.01.21 23:59
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/14770/laiko-zenklai-elgetos
LDK istorija: Valstybinė kovos su skurdu politika, Liudas Glemža, LDKistorija.lt
„Etninė kultūra“, Elgetos ir elgetavimas XX a. pirmojoje pusėje, Jonas Mardosa
V. Džekčioriūtė. Elgetos ir elgetavimas tradiciniame Lietuvos kaime
https://alkas.lt/2017/09/04/v-dzekcioriute-elgetos-ir-elgetavimas-tradiciniame-lietuvos-kaime/