Esperanto

Įvairiais skaičiavimais, šiuo metu pasaulyje yra nuo 3 000 iki 6 000 kalbų. Skirtingos kalbos lemia jomis kalbančių tautų ar tautinių bendrijų išskirtinumą. Taip pat nesusikalbėjimus, konfliktus. O kas būtų, jei egzistuotų kalba, kurią mokėtų ir suprastų visi? Liudvikas Leizeris Zamenhofas tikėjo, kad tuomet pasaulyje įsivyrautų taika. Ši idėja jį paskatino sukurti dirbtinę, arba sintetinę, kalbą, kurią lengvai galėtų išmokti kiekvienas. Taip atsirado esperanto, o pirmasis šios kalbos vadovėlis parašytas Lietuvoje.

L. L. Zamenhofas gimė 1859 m. Balstogėje (dab. Lenkija) lietuvos žydų, arba litvakų, šeimoje. Besimokant Varšuvos filologijos gimnazijoje, penkiolikmečiui kilo vienos kalbos visam pasauliui idėja. Baigęs medicinos studijas, L. L. Zamenhofas 1885 m. atvyko į Lietuvą, į Veisiejus. Čia pragyveno pusmetį ir baigė rengti pirmąjį esperanto kalbos vadovėlį, kurį pavadino „Unua Libro“ (Pirmoji knyga). 1887 m. esperanto kūrėjas susituokė su Kauno verslininko dukra Klara Zilbernik, kuri vyro sukurtam esperanto vadovėliui išleisti nepagailėjo savo kraičio – tėvo vestuvinės dovanos.

Esperanto greitai išpopuliarėjo. 1888 m. Vokietijoje įsteigta pirmoji pasaulyje esperantininkų organizacija, pradėtas leisti mėnesinis leidinys esperanto kalba „La Esperantisto“. Suprasdamas, kad kalbai mokytis reikia ta kalba parašytų tekstų, L. Zamenhofas 1903 m. išleido į esperanto kalbą išverstų kūrinių rinkinį. Jame buvo ir lietuvio Aleksandro Dambrausko-Adomo Jakšto į esperanto išverstos dvi lietuvių liaudies dainos bei vienas jo paties eilėraštis.

Esperanto sukurta taip, kad kalbą būtų lengva išmokti. Ji sudaryta įvairių Europos kalbų (ispanų, italų, prancūzų ir kt.) pagrindu: skirtingose kalbose ieškoma panašią reikšmę turinčių ir panašiai skambančių žodžių, iš kurių sukuriamas naujas, sintetinis, lengvai atpažįstamas žodis. Pavyzdžiui, iš lotyniško novus, itališko nuovo, prancūziško nouveau, ispaniško nuevo, angliško new, vokiško neues, lenkiško nowy sukurtas esperanto žodis nova (naujas). Tarimo taisyklės labai paprastos: visi žodžiai tariami taip, kaip parašyti, visada kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo. Gramatika taip pat nesudėtinga. Pavyzdžiui, daiktavardžiai baigiasi balse o, o būdvardžiai – a. Skirtingai nei septynis linksnius turinčioje lietuvių kalboje, esperanto yra tik du linksniai: vardininkas (atsako į klausimą „kas?“) ir galininkas (atsako į klausimą „ką?“). Visi veiksmažodžiai turi vieną galūnę.

Aktyviausias esperanto kalbos puoselėtojas Lietuvoje buvo A. Dambrauskas. 1890 m. jis parašė pirmąjį esperanto vadovėlį lietuvių kalba, o 1909 m. įsteigė Vilniaus esperantininkų draugiją. Deja, esperanto klestėjimą sustabdė pasauliniai karai. Esperantininkus persekiojo ir naciai, ir sovietai. Pirmieji dėl to, kad esperanto kūrėjas L. L. Zamenhofas buvo žydas, o antrieji – nes taiką ir pasaulio bendravimą puoselėjusi esperanto prieštaravo komunistinei ideologijai. Lietuvoje Esperantininkų sąjunga atkurta 1988 m. L. L. Zamenhofo vardu pavadintos gatvės Veisiejuose, Kaune ir Vilniuje.

Šiuo metu pasaulyje esperanto kalbą moka nuo 1 iki 2 mln. žmonių. Tai pati populiariausia dirbtinė kalba. Ja kalbama tarptautiniuose kongresuose, jos mokomasi mokyklose, ja rašomi ir į ją verčiami įvairių žanrų kūriniai.

Šis tekstas yra dalis VU projekto "Mokykis apie Lietuvą". Daugiau informacijos ir tekstų ieškokite www.mokykisapie.lt