Indija ir Lietuva

Nebuvo dar tada nei nieko, nei būtybės;

Nebuvo erdvės, nei dangaus skliautų aukštybės.

Kas veržėsi gyvybėn? Kur? Kieno globotas?

Kur niūksė gelmės, vandenų bekraštis plotas?

(Maironis, „Daiktų pradžia“, iš Rigvedos)[1]

Indija. Indija. Aš svajonių pasaulyje, ir keistas jausmas – jau tikrovėje.

Skaudi ir baisi, nauja ir graži ta Indija.

(iš Vinco Kisarausko dienoraščio, 1985 m. spalio 23 d.)[2]

Indija, legendų ir paslapčių šalis, nuo seno vilioja dvasios ieškotojus, mąstytojus, svajotojus. Smalsumą žadina indų filosofija ir joga, muzika ir šokis, architektūra, sanskrito ir lietuvių kalbos giminystė. Vieni Indiją renkasi vedami dvasinio turizmo: juos traukia joga, meditacija, hinduizmo ar budizmo religijos. Kitus sužavi klasikiniai Indijos menai, ypač muzika ir šokis. Kiekvienas keliauninkas, čia atsidūręs pirmąsyk, patiria daugybę įspūdžių: atvykėlį pasitinka gatvėse šurmuliuojančių žmonių gausa, jusles plūste užplūsta kvapai, garsai ir spalvos. Smalsų keliautoją Indija apdovanoja gausybe netikėtų patirčių, atvėrimų. Keliautojų pasakojimai atskleidžia įvairias vidines patirtis.

Lietuvius Indija traukia nuo seno. Pirmieji šios šalies kultūra ir paveldu susidomėjo rašytojai ir keliautojai. Vincas Krėvė-Mickevičius buvo pirmasis lietuvių rašytojas, domėjęsis indiška tematika. 1913 m. jis sukūrė filosofinę apysaką „Pratjekabuda“, stilizuotai pasakojančią apie žmogaus vidinį prabudimą. Maironis į lietuvių kalbą pirmasis išvertė keletą Rigvedos himnų (1923).Vydūnas į lietuvių kalbą pirmąkart išvertė filosofinę poemą Bhagavadgytą (1940 m.). Atėjus nepriklausonybei, pasirodė ir poetinis šios poemos vertimas, kurį parašė Alfonsas Bukontas (pirmąsyk buvo išspaudinta Senovės Rytų poezijos rinktinėje 1991 m.[3]). Ne vieną Indijos kultūros mylėtojų kartą įkvėpė Vytauto Narvilo, vėliau – Jurgos Ivanauskaitės knygos. Pirmieji lietuvių keliautojai, 1929 m. iš Kauno į Indiją išvykę motociklais, buvo Antantas Poška ir Matas Šalčius. A. Poška Indijoje praleido keletą metų, studijavo Bombėjaus universitete, buvo susitikęs su Rabindranatu Tagore.

Kiek vėliau indų muzikine kultūra ėmė domėtis ir kai kurie lietuvių kompozitoriai. Jų kūryboje galima išgirsti Indijos muzikos atgarsių. Tai Juliaus Juzeliūno styginių kvartetas Raga a quattro (1980), pučiamųjų kvintetas Ragamalika (1982), Broniaus Kutavičiaus kantata „Du paukščiai girių ūksmėj“ (pagal R. Tagorę, 1978 m.), oratorija „Magiškasis sanskrito ratas“ (1990). Net keletą indiškos tematikos kūrinių yra sukūrusi jaunosios kartos kompozitorė Egidija Medekšaitė.

Indų muzika pasižymi neaprėpiama muzikos stilių ir žanrų, muzikos instrumentų įvairove. Šios muzikos istorija siekia daugiau nei tris tūkstančius metų. Indų muzika apima religinę, klasikinę, teatro ir šokio, kino filmų ir populiariąją muziką.

Sovietmečiu indų muziką išgirsti nebuvo paprasta. Ilgą laiką Lietuvoje buvo žinomos tik dvi Sovietų Sąjungoje išleistos ilgai grojančios plokštelės, kurias indų muzikos mėgėjai skolindavosi vieni iš kitų: viena jų – sitaristo Ravi Šankaro (R. Shankar), kita – fleitininko Hariprasado Čaurasjos (H. Chaurasia). 9-ajame dešimtmetyje į Lietuvą atkeliaudavo jau ir viena kita Indijoje išleista plokštelė. 1987 m. prasidėjo Sovietų ir Indijos draugystės festivalis, trukęs dvejus metus; tuomet Sovietų Sąjungoje koncertavo daugybė Indijos klasikinės muzikos ir šokio artistų. Vilniaus klausytojai pirmąkart turėjo progą gyvai išgirsti legendinio šechnajaus (indiško obojaus) atlikėjo Bismilos Chano (Bismillah Khan) koncertą.

Pirmasis Lietuvoje indų klasikinę muziką skambinti pradėjo Anatojus Lomonosovas, atklydęs čia iš Ukrainos ieškoti prosenelių sentikių kapų. Jis išmoko skambinti sitaru ir 1983 m. įkūrė Šiaurės klasikinės muzikos ansamblį, veikusį prie Vilniaus grąžtų gamyklos kultūros namų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, A. Lomonosovas bent porą kartų vyko į Kalkutą tobulinti meistriškumo pas savo sitaro mokytoją Imratą Khaną (1935–2018).

Indofilija buvo kultūrinės rezistencijos ir tapatybės paieškos, savimonės puoselėjimo būdas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Indijos bičiulių gretos dar pagausėjo. Atsirado vis daugiau studijuojančių Indijos klasikinę muziką ir šokį. Šiandien bansūriu (Šiaurės Indijos skersine bambuko fleita) griežia Ernestas Jepifanovas ir Adomas Šimkūnas, sarodu skambina Rytis Girskas, tablą muša Rytis Kamičaitis, Vitalijus Logvinovas, Bernardas Janauskas. Indijos klasikinį vokalinį dhrupado stilių studijavo Indrė Jurgelevičiūtė Roterdame pas Marianne Swašek ir H. Čaurasją, vėliau indų vokalo įgūdžius tobulino pas Kišorę Amonkar (Kishori Amonkar). Kita vokalistė – Simona Chalikovaitė – mokėsi Milane pas Amelia Cuni, vėliau dhrupado studijas tęsė Varanasyje pas panditą Ritviką Sanjalį (Ritwik Sanyal). Indų muzikos motyvus ir instrumentus savo kūryboje naudoja grupės „Atalyja“, „Meropė“, „Laiminguo“.

Labiau imta domėtis ir klasikiniu Indijos šokiu. Indijoje vien klasikinio šokio stilių gyvuoja aštuoni. Irina Kušelevič praktikuoja ugdingą Pietų Indijos Bharatanatyam stilių, ji yra Radžjašri Rameš (Rajyashree Ramesh) mokinė. Kristina Luna (K. Dolinina) yra profesionali Šiaurės Indijos Kathak stiliaus šokėja, ji įvaldžiusi ir Rytų Indijos Odissi klasikinio šokio stilių.

Jau antrą dešimtmetį skaičiuoja kasmet vykstantis tarptautinis Indijos klasikinio meno festivalis Sursadhana. Jame koncertuoja ne tik garsūs klasikinės muzikos ir šokio meistrai iš Indijos, bet ir Lietuvos bei Europos šalių indų sceninio meno atlikėjai. Šiandien didesniuose Lietuvos miestuose galima rasti įvairių jogos klubų, indiško maisto kavinių ir restoranų. Veikia Lietuvos ir Indijos forumas. Indologiją, sanskrito, hindi kalbas galima studijuoti Vilniaus, Kauno Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetuose.

Parengė Eirimas Velička

[1] Maironis. Raštai. I t. Lyrika. Vilnius: „Vaga“, 1987, p. 226.

[2] Kisarauskas, Vincas. Dienoraščiai. Atsiminimai. Vilnius: „Vaga“, 1999, p. 71.

[3] Bukontas, Alfonsas. Bhadavadgyta. Iš: Senovės rytų poezija. Pasaulinės literatūros biblioteka, 13 knyga. Vilnius: „Vaga“, 1991, p. 377–470.