Lietuvos Respublikos pasai
Vos kelios savaitės iki Lietuvos okupacijos tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras paskyrė diplomatą Stasį Lozoraitį, dirbusį Romoje, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefu. Šį statusą ir pareigas S. Lozoraitis išlaikė iki pat mirties 1983 metais. Todėl nekeista, kad Šaltojo karo metais išduodami Lietuvos pasai buvo vadinami „Lozoraičio pasu“.
Mažo formato knygelė pilku viršeliu. Ant jos juodomis raidėmis parašyta „Lietuvos Respublika Užsienio pasas“ ir įspaustas Vytis. Tolesniuose lapuose – asmens duomenys, nuotrauka, o bene įdomiausias ketvirtasis lapas su tokiomis grafomis: valstybės, kuriose pasas galioja, paso galiojimo pabaiga, kada ir kas pasą išdavė, išdavusiojo parašas ir spaudas. Štai vienas tokių pasų žymi: „Tinka į visas šalis“, galiojimas baigiasi 1951 m., o išduotas „Lietuvos konsulato Chicagoje“ 1947 m. gruodžio 23 dieną!
Sovietams okupavus Lietuvą 1940-aisiais ir iš naujo 1944-aisiais, Lietuva nenustojo egzistuoti de jure. Jos tęstinumą užtikrino tai, kad didžiosios demokratinės pasaulio valstybės nepripažinimo Baltijos šalių aneksijos. Todėl per okupaciją dalis turėtų diplomatinių ryšių nenutrūko ir dalis diplomatų toliau ėjo pareigas iki pat Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės atkūrimo. Tiesa, neįsigilinusiam žmogui tai galėjo atrodyti gana keistai: de facto Lietuvos valstybės nebuvo, ji nebuvo Jungtinių Tautų narė, bet JAV, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, prie Šventojo Sosto ir keliose kitose šalyse veikė jos diplomatinės atstovybės, o diplomatai buvo pripažįstami kaip tų valstybių atstovai.
Dar keisčiau galėjo atrodyti sužinojus, kad šie Lietuvos diplomatai, be visų kitų pareigų, galėjo išduoti ir pratęsti užsienio pasus, kurie tam tikrose valstybėse buvo pripažįstami kaip kelionės dokumentas. Be keliavimo privilegijos, jis reiškė ir tai, kad jo turėtojas yra Lietuvos pilietis, o tai buvo svarbus simbolis lietuvių diasporai. Būtent šis dokumentas aprašytas pradžioje. Vėliau jo išvaizda keitėsi, pokario metais jau buvo išduodami pasai su kitokiu Vyčiu, kitokiais užrašais.
Vos kelios savaitės iki Lietuvos okupacijos tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras paskyrė diplomatą Stasį Lozoraitį, dirbusį Romoje, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefu. Šį statusą ir pareigas S. Lozoraitis išlaikė iki pat mirties 1983 metais. Todėl nekeista, kad Šaltojo karo metais išduodami Lietuvos pasai buvo vadinami „Lozoraičio pasu“.
Ir Lietuvai atkuriant valstybingumą lietuvių išeivija grįždavo į gimtinę oriai rodydama savo lietuvišką pasą. Vieną tokį atsitikimą yra aprašęs į Lietuvą 1991 m. vykęs amerikietis. Dar lėktuve jis susipažino su lietuvių kilmės amerikiečių šeima, grįžtančia į Lietuvą po bemaž 50 metų. Pasiekus Vilniaus oro uosto pasų patikros punktą, lietuvių pareigūnai nustebę žiūrėjo į tarpukarį menančius, matyt, ne kartą pratęstus pasus. Tai buvo lyg dviejų Lietuvų susijungimas, simbolinis ir nepaprastai jausmingas.