Matlė Olkinaitė

Tragedijos, ištikusios litvakus, Lietuvos žydus, mastą sunku suvokti. Įmanoma tik pagalvoti apie tai, kiek iškilių asmenybių žuvo ir kiek daug žuvo būsimų mokslininkų, rašytojų, medikų, sportininkų, dailininkų, muzikų ar tiesiog mylinčių būsimų mamų ir tėvų, kurie šiam pasauliui būtų išugdę mokslininkų, rašytojų, medikų, sportininkų, dailininkų, muzikų ar tiesiog mylinčių būsimų tėvų, kurie šiam pasauliui...

Vienas tokių jaunų žmonių buvo Matlė, arba Matilda, Olkinaitė. Dar bebaigdama antrą dešimtį ji jau buvo pastebėta poetė, nuo trylikos metų publikavusi lietuviškai parašytus eilėraščius vaikų žurnaluose „Žvaigždutė“, „Kregždutė“, „Aušrelė“, net moksleivių žurnale „Mokslo dienos“.

Matlė – jau nepriklausomos Lietuvos vaikas. Ji gimė 1922 m. Panemunėlio miestelyje, netoli Rokiškio. Jos tėvas Noachas ir mama Asna Panemunėlyje įsikūrė 1920 metais. Noachas 1919 m. baigė farmacijos kursus ir į miestelį atvyko gavęs leidimą steigti vaistinę. Miestelyje ir valsčiuje nebuvo daug žydų. Galbūt todėl Olkinų šeima palaikė gerus santykius su kaimynais lietuviais ir net su klebonu Juozapu Matelioniu, vėliau atlikusiu nemenką vaidmenį Olkinų gyvenime.

Olkinai dukrą Matildą leido į lietuviškas mokyklas – Panemunėlio pradžios mokyklą, Kupiškio progimnaziją ir Rokiškio valstybinę Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją. Todėl nestebina, kad Matilda ne tik puikiai mokėjo lietuviškai, bet ir kūrė tik lietuviškai. Be to, Lietuvai užgriuvusią okupaciją ir okupantų bei juos palaikančiųjų veiksmus Matilda smerkė. Ir tai nebuvo vien artimųjų padiktuota laikysena, nes Matildos brolis Elijas ir šio draugai buvo prosovietinių pažiūrų.

Jaunoji poetė 1939 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą. Geopolitinės permainos, lėmusios Vilniaus atgavimą, nusviedė Matildą kartu su perkeltais universiteto fakultetais į Vilnių. Ji dalyvavo studentų literatų, kuriuos globojo Vincas Mykolaitis-Putinas, veikloje. Apie šiltą šios draugijos priėmimą rašė dienoraštyje. Savo pažiūromis, vertybėmis ir nuostatomis Matilda įkūnijo judėjiškos ir lietuviškos tapatybių simbiozę, ir jeigu ne tragiškas likimas, galėjo tapti tiltu tarp žydų ir lietuvių kultūrų.

Tačiau užgriuvęs karas viską nutraukė. Matilda iš Vilniaus pasitraukė ir grįžo į gimtinę, bet ankstesnės idilės neberado. 1941-ųjų liepą Panemunėlio žydai buvo suimti ir įkalinti. Olkinams bandė padėti klebonas J. Matelionis – juos paslėpė klebonijoje, bet N. Olkinas, sužinojęs apie gresiančią bausmę už žydų gelbėjimą, pasirinko grįžti į sulaikymo vietą. Netrukus Olkinų šeima buvo atskirta ir sušaudyta durpyne. Visi atgulė bevardžiame kape. Tarp jų buvo ir jaunoji M. Olkinaitė.

Šaltinis: Matilda Olkinaitė, Atrakintas dienoraštis: kūrybos rinktinė, sudarytojas Mindaugas Kvietkauskas, Vilnius, 2019

Iš epaveldo: Straipsnio „Mokslo dienose“, kuriame minima Olkinaitė nuoroda: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1C1B0000742863?exId=65309&seqNr=51 (https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1C1B0000742863)

Matildos mokytojo Stasio Tijūnėlio atviras laiškas Olkinaitei https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/LNB0000042D

Matildos Olkinaitės tekstas „Troškimai“ Kregždutėje https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/LNB0000042D?exId=5752&seqNr=7 (https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/LNB0000042D)

Olkinaitės eilėraštis „Lietuvos žiniose“ 1940 03 30 https://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage.do?id=PG_S_346647_6 (https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=346647)