Muzikiniai įrašai sovietmečiu ir nepriklausomybės pradžioje

Galima sakyti, kad sovietmečiu žmonės augo ir gyveno tam tikro informacinio bado  sąlygomis. Buvo cenzūruojama ir ribojama informacija bei dalis vakarietiškos kultūros produktų, tad nenuostabu, kad atsirado ištisa pogrindinė industrija, turėjusi tą badą malšinti. Tačiau kitaip nei kokios nors knygos perrašymas spausdinimo mašinėle, perrašyti garso ar vėliau vaizdo įrašus buvo sudėtingiau.

Įrašai iš užsienio Sovietų Sąjungą pasiekdavo keliais būdais: pusiau legaliai atsiveždavo galintys išvykti į užsienį, atgabendavo atvykstantys turistai, tarp jų ir lietuvių išeivija, kontrabanda plukdė jūreiviai. Tačiau taip atgabentos vinilinės plokštelės buvo brangios, o jų paklausa viršijo pasiūlą. Netruko rastis būdų ir priemonių perrašyti, nes pradėjo atsirasti garso įrašymo įrenginių, kurie įrašydavo į magnetofono juostą, o tuomet leidžiant per garsintuvą buvo galima įrašyti į plokštelę. Visgi buvo kitų trukdžių. Pirmiausia nebuvo „tuščių“ vinilinių plokštelių, į kurias būtų galima perrašyti, tad čia buvo pasitelktas išradingumas – įrašinėta į ovaliai iškirptas rentgeno nuotraukas. Išeidavo „rokas ant kaulų“. Žinoma, kadangi rentgeno nuotrauka nėra pritaikyta tokiems dalykams, įrašo kokybė buvo labai prasta, o ir „plokštelė“ nebuvo ilgaamžė. Kokybę sąlygojo ir įrašymo būdas. Kadangi įrašinėta leidžiant juostą iš garsiakalbio, visas aplinkos triukšmas taip pat įsirašydavo.

Vėlesniais laikais jau atsirado galimybių įsigyti vakarietiškų plokštelių, perrašytų Sovietų Sąjungoje, bendrovės „Melodija“. Daugėjo ir vietos atlikėjų įrašų. Tačiau niekur nedingo ir perrašinėjimas. Vinilai buvo brangūs, kai kurių populiaresnių tekdavo stovėti eilėse, o kartais ir nebelikdavo. Dėl technologijų perrašymo procesas paprastėjo, nes plačiau paplito juostiniai magnetofonai, buvo galima perrašinėti iš vinilo į juostą. Susiformavo ir ištisas tinklas melomanų, kurie kolekcionavo įrašus, jais keisdavosi, perrašinėdavo, daugindavo, kviesdavosi pasiklausyti. Jie žinojo naujausias užsienio muzikos madas, o jų socialiniame rate buvo ir ne vienas kompozitorius.

Vėlyvaisiais sovietiniais metais ir po nepriklausomybės atkūrimo, kai atsivežti įrašų iš užsienio tapo lengviau, ėmė rastis ištisi piratinių įrašų fabrikėliai. Tik jau buvo perrašinėjama į magnetofono juosteles, o dar kiek vėliau – į kompaktinius diskus. Be to, buvo ne tik perrašinėjama iš originalų, bet ir „miksuojami“ dainų rinkiniai.

O platinta paprastuose turguose, ypač prekybos Mekoje – Gariūnuose. Veikė arba atgimė ir nuo sovietmečio egzistavę prekybos taškai – vienas tokių buvo, ir tebėra, netoli Vilniaus Antakalnio žiedo. Kiti įsirengdavo įvairiuose pusiau apleistose, geresnių laikų mačiusiose vietose: „Pergalės“ kino teatre, vėliau šalia esančiame pastate, Profsąjungų rūmuose ar panašiose vietose.