Partizanai ir šeimos nariai

Partizaninis karas buvo sudėtingas ne tik dėl nuožmaus ir žiauraus priešo, bet ir dėl sunkių kovos ir gyvenimo sąlygų. Partizanai kovojo su gausesniu priešu, todėl viena jų taktinių stiprybių buvo slaptumo ir netikėtumo išlaikymas. Bunkeriai buvo maskuojami, o pačių kovotojų judėjimas – smarkiai ribojamas. Todėl tokiomis sąlygomis apsirūpinti maistu ir reikmenimis taip pat buvo sudėtinga. Nelygioje kovoje pirmoji kovotojų atspirtis buvo jų šeimos.

Išėję partizanauti ir davę priesaiką kovotojai dažnai nenutraukdavo ryšių su namais. Nors matydavosi retai, per ryšininkus stengėsi perduoti laiškelius ir per tuos pačius ryšininkus gaudavo siuntinius. O kadangi ryšininkas, žinantis bunkerių arba slapto susitikimo vietas, turėjo būti patikimas žmogus, neretai jais tapdavo tie patys artimieji: seserys ir broliai, motinos ir tėvai ar žmonos.

Dėl šio ryšio partizanų artimieji buvo persekiojami. Vieni buvo iškart ištremti, kad būtų pakirsta parama, kiti palikti gyventi Lietuvoje, bet nuolat persekioti, kviesti į tardymus, verbuoti išdavystėms. Tokia sovietų represinių organizacijų politika vertė ir šeimos narius jungtis prie partizanų. Partizanės Monikos Alūzaitės brolis Bronius prie partizanų prisijungė neištvėręs nuolatinio saugumiečių persekiojimo; panašiomis aplinkybėmis prie partizano Algirdo Stačiokio prisijungė jo broliai Klemensas ir Jonas. Būta šeimų, kur partizanavo tėvas ir sūnus ar daugiau sūnų bei dukrų. Paskui tėvą partizaną ir buvusį Nepriklausomybės karų savanorį Antaną Streikų į kovą atėjo ir jo sūnūs Juozapas, Izidorius bei dukterys Ona ir Valerija. Tėvas žuvo kovoje, o šeimai teko skaudi suėmimo, tardymo, kalinimo dalia, Juozapas Streikus buvo nuteistas mirties bausme; Lukšų šeimoje partizanavo visi keturi sūnūs: Jurgis, Juozas, Antanas ir Stasys. Trys iš jų paaukojo gyvybę kovoje. Tai tik kelios iš gausybės tokių istorijų.

Be to, miške pradėjo formuotis ir naujos šeimos. Dėl persekiojimų ištikimos pagalbininkės merginos taip pat turėjo jungtis prie kovotojų, tad  ilgainiui tarp partizanų pradėjo daugėti moterų. Jų rūpestinga pagalba partizanams lemdavo, kad užsimegzdavo ir romantiški ryšiai, kartais pasibaigdavę jungtuvėmis miško sąlygomis. 1945 m. Nedzingės bažnyčioje slapta susituokė Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Birutė Mažeikaitė; 1949 m. miške susituokė partizanas Jonas Kadžionis ir Malvina Gedžiūnaitė; įvykdavo net ir kolektyvinės jungtuvės, kai pakviestas kunigas vienu kartu sutuokdavo kelias poras. Jas išskirdavo mirtis ne tik spėjus susituokti: partizano Broniaus Liesio ir ryšininkės Leonoros Grigalavičiūtės sužadėtuvės nesibaigė tuoktuvėmis dėl B. Liesio žūties. Partizanų poros susilaukdavo ir vaikų. Nėštumas vykdavo sunkiomis bunkerio sąlygomis, užsitikrinti gimdymą ligoninėje buvo sudėtinga, nes reikėjo turėti dokumentus, o auginti vaiką kovojant irgi buvo neįmanoma, todėl juos priglausdavo geri žmonės.

Lietuvos laisvės kovos iš Lietuvos tėvų, motinų, brolių, seserų, žmonų ir vyrų pareikalavo skaudžiausios aukos – jų artimųjų gyvybių.