Pavardžių atlietuvinimo iniciatyvos tarpukariu

Tarpukariu buvo atsiradusi iniciatyva keisti pavardes ir tai daryti ne savanoriškai, bet automatiškai. Tai vadinta pavardžių atlietuvinimu, neva jos istoriškai buvo sulenkintos. Vienas idėjos proponentų, kunigas, Kauno arkivyskupijos kurijos archyvaras Petras Veblaitis rašė: „Pavardžių atlietuvinimo belaukiant, kuris, deja, nusitęsė ilgą laiką, pravartu kartais nuo karto žvilgterėti į praeitį, kaip lietuvių pavardės būdavo lenkinamos. Šitokie žvilgsniai gal įtikins ne vieną pavardžių dalyke nuo lietuviškos minties atsilikusį lietuvį, jog jas atlietuvinti natūralu ir teisinga“[1].

Taigi, Kazlauskas būtų tapęs Kazlu arba net Kaziūnu, o Žukauskas galbūt Žuku ar net Vabalu. Pats P. Veblaitis oficialiai iki 1939 m. vadintas Veblausku, nors jau nuo dešimtmečio pradžios prisistatinėjo ir pasirašinėjo Veblaičiu. Cituotame rašinyje argumentavo, kad pavardės amžių tėkmėje buvo sulenkintos per bažnyčios įtaką registruojant metrikus. P. Veblaitis, turėdamas priėjimą prie gausybės metrikų, pateikė pavyzdžių: XVIII a. pradžioje viena sesuo metrikoje užrašyta Titnagaitė, o jau kita – Titnogowicz; Skrebės sūnus jau užrašytas Skrebicku, o Gerčiaus sūnus – Gerčevičium (Giarczewicz).

Galimybė keisti pavardes pirmą kartą reglamentuota 1922 metais. Numatyta, kad toks keitimas galėjo būti atliktas „esant svarbioms priežastims“, tačiau nenurodant, kokios tos priežastys. Galbūt todėl galimybe pasikeisti pavardę daug žmonių nesinaudojo – prisiminkime kad ir jau minėtą P. Veblaitį, kurį laiką nauja pavarde pasirašinėjusį neoficialiai. Tačiau 4-ajame dešimtmetyje kilo nauja banga ir pavardžių klausimą vis raginta spręsti. Dėl šios reformos reikalingumo įsiplieskė diskusija periodinėje spaudoje. Idėjos oponentai pabrėždavo pavardžių keitimą esant privačiu reikalu ir toks prievartinis keitimas pažeistų tų žmonių teises. Proponentai pabrėždavo istorinį atkūrimą, saitų su svetima kultūra nutraukimą. Veikė ir tuomet gajus antilenkiškumas.

P. Veblaitis oficialiai pavardę pasikeitė 1939 m., tik po to, kai 1938 m. buvo priimtas naujas Pavardžių įstatymas. Šis numatė pavardžių rašybą, taisymą ir keitimą, taip pat detalizavo, kokie asmenvardžiai galėjo būti keičiami: turintys slaviškas priesagas, išversti į kitas kalbas, iškreipti svetimų kalbų įtakos. Tačiau ir priėmus šį įstatymą „nulietuvintų“ pavardžių keitimas priklausė nuo asmeninės iniciatyvos, automatiško keitimo buvo atsisakyta. Masiškai pavardės keičiamos nebuvo, o kai kurių pasikeitusiųjų pavardės dar kurį laiką rašytos „per brūkšnelį“, nes jie geriau buvo žinomi senąja pavarde.

Šaltinis: Pranas Janauskas, Kodėl Lietuvos kariūnai 1919 m. viduryje keitė savo pavardes?, in: Karo archyvas, 24 (2009).

[1] P. Veblaitis, Pluoštas dokumentinių įrodymų, kaip buvo lenkinamos lietuvių pavardės, in: Lietuvos Aidas, 1938 10 01