Pirmieji dviračiai

Pirmoji dviratė transporto priemonė pasirodė dar XIX a. pradžioje. Nuo mums šiandien atpažįstamo dviračio ji skyrėsi, nes neturėjo pedalų ir veikė daugiau kaip sėdimas paspirtukas. Dviratis su pedalais, velosipedas, buvo pristatytas XIX a. 7-ajame dešimtmetyje Paryžiuje. Bet ir šis skyrėsi nuo šiandien matomų dviračių, nes jo priekinis ratas, prie kurio ir buvo pritaisyti pedalai, buvo didesnis už galinį. Netrukus investicijos ir inovacijos leido ne tik pakeisti dviračio išvaizdą, paversti jį saugesniu, bet ir sumažinti kainą beigi padidinti prieinamumą.

Dviratis netruko atkeliauti į Rusijos imperiją ir jos provincija buvusią Lietuvą. Jau XIX a. pabaigoje buvo įkurta Vilniaus dviratininkų draugija, kuri organizavo dviratininkų ekskursijas po miesto ir platesnio regiono apylinkes. Taip pat organizavo lenktynes. Draugijos tikslas buvo populiarinti dviratį, jis visuomenėje dar kėlė sumišimą, nustebimą, baimę, reglamentavimo nepatogumus, buvo iššūkis konservatyviesiems. Baimė buvo susijusi su tuo, kad dviratis buvo patogi priemonė pasprukti nesusimokėjus arba apiplėšus; tai buvo sunkiai susekama priemonė, kurios registracijos klausimai dar nebuvo išspręsti; galiausiai dviratis tapo lyčių stereotipus laužančia priemone. Moterys mielai naudojosi dviračiais ir dėl patogumo net pradėjo dažniau mūvėti kelnes, o tai tuomet nebuvo įprasta.

Pamažu dviratis tapo daugelio žmonių kasdienio gyvenimo dalimi, važiavimas juo tapo sporto šaka ir laisvalaikio praleidimo būdu. Nieko jau nestebintų kaimelyje ant dviračio riedanti močiutė, ką tik pamelžusi karvę ir ant bagažinės vežanti šviežią pieną.

Šiandien nieko nestebina ir dviračių sportas, kurio atstovai puikiai pasirodo įvairiose rungtynėse. Tarpukariu buvo sunkiau. Debiutinėse Lietuvai 1924 m. olimpinėse žaidynėse Paryžiuje dalyvavo du dviratininkai – Isakas Anolikas ir Juozas Vilpišauskas. Atvykus į Paryžių abiejų sportininkų dviračiai buvo blogos būklės. J. Vilpišausko prancūzišką „Peugeot“ dviratį nesunkiai pataisė gamintojo atstovybė, tačiau vokiškam I. Anoliko dviračiui neturėta dalių. Jis turėjo nusipirkti naują – tam išleido visus pinigus ir jų neliko atsarginėms dalims. Problemos tuo nesibaigė. 188 kilometrų distancijoje J. Vilpišauskas griuvo, susižeidė ir lenktynių tęsti nebegalėjo, o I. Anolikui akmenys pradūrė padangas ir jis iš rungtynių turėjo pasitraukti.

Tiesa, nesėkmė I. Anoliko nesustabdė. Jis dalyvavo 1925, 1926 ir 1927 m. Lietuvos čempionatuose ir užėmė pirmas vietas (du kartus pavienių rungtynių, kartą – komandinių). Deja, žydų kilmės sportininko likimas buvo tragiškas. 1943 m. jis tapo Holokausto auka, buvo nužudytas Kauno IX forte. Šiandien atminimą ženklina įrengta grindinio lentelė Kaune, Laisvės alėjos ir Trakų gatvės sandūroje.