Rožės Lietuvoje

Ponios Janinos, jos mamos ir prosenelės išsaugota rožė – tai baltažiedė rožė ‚Maxima‘ (Rosa x alba ‚Maxima‘). Viena iš dažniausiai randamų išlikusių senųjų sodų rožių atstovių. Senų krūmų randama visose Lietuvos apskrityse. Tai tik įrodo, kokia ji atspari, ištverminga ir ilgaamžė. Krūmas yra didelis, status, 2–4 m aukščio, aukšto fontano formos, lapai pilkšvai žali. Žiedai vidutinio dydžio, pilnaviduriai, ką tik išsiskleidę yra vos vos mirguliuojančio rausvo atspalvio, vėliau tampa balti su kreminiu atspalviu, o žydėjimo gale – visiškai balti. Žiedai labai kvapnūs. Visi pašnekovai, pasakodami apie šią rožę, ypač pabrėžia jos nuostabų kvapą. Žydi vieną kartą sezono metu. Tai ypač sena rožė. Manoma, kad ją augino graikai bei romėnai, ji buvo ir viena iš keleto ankstyvaisiais viduramžiais augintų rožių. Patikimų šaltinių apie šios rožės auginimą Europoje yra nuo XVI amžiaus.

Lietuvoje šią rožę 1818 m. medelyno kataloge Rosa albo pleno vardu siūlė Juozapas Srumila, o vėliau aprašė ir veikale „Šiaurės sodai“ (aprašymai yra tiek pirmame 1842–1843 m., tiek vėlesniuose leidimuose). Juozapas Jundzilas (1830) rašo: „žiedai stambūs, dideli, vietomis rausvi – auginama soduose“. Jurgis Pabrėža (1835–1843) rašo: „auga daugumoje Žemaitijos daržų“. Minima Oginskių Rietavo (1850–1855) ir Zalesės dvarų inventoriuose (1855/1856).

Tai iki XIX a. vidurio Europoje augintų ir mėgstamų rožių atstovė. Ypač senų želdinių liudijimas. Rožių auginimo mados, įvairovė ir asortimentas drastiškai keitėsi XIX a. viduryje. XVIII a. gale į Europą atvežtos kininės rožės buvo intensyviai kryžminamos su vietinėmis. Atsirado daug naujų rožių, kurios gerai žydėjo pakartotinai, buvo įvairiausių spalvų bei formų. Amžiaus pradžioje buvo tik apie 200 veislių, o apie 50-uosius – jau apie 5 000 veislių!

Naujosios rožės staiga tapo pasaulyje mylimiausiomis gėlėmis. Ir prie daugumos Lietuvos dvarų buvo sodinami prašmatnūs rožynai. Ypač populiarios tapo remontantinės ir arbatinės hibridinės rožės. Anksčiau Europos soduose dominavo tikrosios senosios vieną kartą žydinčios prancūzinės, damaskinės, baltažiedės, šimtalapės rožės, o XIX a. antroje pusėje jas iš sodų bei medelynų katalogų išstūmė naujieji hibridai. Šio laikotarpio Lietuvos dvarų rožynuose taip pat dominavo pačių naujausių veislių ir gražiausios rožės. Pasiturintys Lietuvos dvarininkai rožes pirkdavo Lenkijoje, Rygoje, Karaliaučiuje, Tilžėje, Hamburge, Peterburge. Nors Lietuva tuo metu priklausė carinei Rusijai, dekoratyviniai augalai iš Vakarų Europos čia atkeliaudavo be didelių kliūčių. Žmonės galėjo auginti pačias naujausias ir gražiausias to meto veisles. Deja, šios populiariosios gražuolės nėra ilgaamžės, reikalauja gerų augimo sąlygų ir didelės priežiūros.

Dabar randamos išlikusios ne tos pačios brangiausios paradinių rožynų rožės, o daug senesnės, nuo viduramžių iki XIX a. antros pusės augintos rožės. Jos išliko dėl didelio atsparumo ir prisitaikymo prie mūsų klimato. Geriausios tokių rožių „saugyklos“ – pakelės, senos sodybos ir šeimų iš kartos į kartą saugomi želdiniai. Išsaugodami šias rožes, mes išsaugosime labai vertingą genetinę įvairovę. Mūsų klimatas kelia specialius reikalavimus augalams – reikia prisitaikyti prie šaltų ir permainingų žiemų, pavasario šalnų. Prie to prisitaikiusios rožės yra ilgos atrankos rezultatas. Ilgaamžės, dažnai nereiklios ir lengvai auginamos. Daugelis senųjų rožių vertingos ne tik dėl savo atsparumo ir prisitaikymo, bet dėl unikalios istorijos, susijusios su vietove ar giminės istorija. Rožės buvo mylimos senuosiuose soduose, vienos paplito per kaimynus, kitos šeimose buvo perduodamos iš kartos į kartą. Didžioji dauguma senųjų rožių (augintų iki XIX a. antros pusės) buvo labai kvapnios, o rožių kvapas, kaip ir alyvų ar jazminų, primindavo gimtuosius namus. Rožės keliavo kartu su žmonėmis ištisus šimtmečius, ir Lietuvoje galima atrasti daugiau neįtikėtinų rožės bei žmogaus istorijų. Tai tarsi gyva sąsaja su praeitimi.

Ištrauka iš Šatrijos Raganos autobiografinės apysakos „Sename dvare“:

„Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą...

Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu prie žiedo karštą kaktą... Motin mano! Ar ne tavo rankos – baltos, meilios, kvapios ir švelnutės – taip mane meilingai glamonėja?

Ar ne tavo tai rankelės brangios? Ašaroms apsirasojo žiedas...

O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną.“

Dovilė Rylienė

Sibirkos rožynas