Rudolfas Baranikas – (ne)žinomas protesto menininkas iš Anykščių
Menininko kūriniai priskiriami vieniems svarbiausių šeštojo ir septintojo dešimtmečio Niujorko mokyklos dailės darbų ir įtraukti į įvairias pasaulines kolekcijas, tarp jų ir MoMA.
Rudolfas Baranikas – (ne)žinomas protesto menininkas iš Anykščių
Tik žmogus, išgyvenęs karą ir per jį netekęs visko, gali savo gyvenimą paskirti taikai. Toks buvo menininkas iš Anykščių Rudolfas Baranikas. „Vikipedijos“ skyrelyje, skirtame žymiems žmonėms iš Anykščių, jis nepaminėtas. Priešingai, pats R. Baranikas Lietuvos nepamiršo ir prisistatydavo Amerikos ir Lietuvos tapytoju, o skelbdamas eilėraščius, recenzijas ir literatūrinius straipsnius pasirašydavo Anykštėno, J. Šilėno, Miškūno slapyvardžiais.
Tikrasis Rudolfo vardas buvo Ravimas. Jis gimė Ukrainoje 1920-aisiais, iš Anykščių dėl karo pasitraukusių žydų šeimoje, tačiau netrukus grįžo į tėviškę. Rudolfo tėvai nebuvo religingi, todėl jį leido į lietuvišką Anykščių progimnaziją – čia jis turėjo teisę nelankyti tikybos pamokų. Rudolfas puikiai mokėjo lietuviškai. Kaip pasakojo apie R. Baraniką knygą parašęs Rimantas Vanagas, dar 1996 m. paskutinį kartą atvykęs į Anykščius Rudolfas puikiai kalbėjo anykštėnų tarme turguje iš moteriškių pirkdamas savo mėgstamus antaninius obuolius.
Tiek R. Baraniko tėvai, tiek pats Rudolfas buvo kairiųjų pažiūrų. Artėjant karui, dar spėjęs dvejus metus pasimokyti Kaune, jaunuolis 1938 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia jo laukė pasiturintis konservatyvus dėdė, pasiūlęs dirbti pas jį biržoje. Tačiau R. Baranikas turėjo kitų planų – jis norėjo būti laisvu menininku. Anykštėnas dirbo JAV lietuvių kairiojoje spaudoje, laikraščiuose „Vilnis“ ir „Laisvė“. Amerikai įsitraukus į Antrąjį pasaulinį karą, Rudolfas užsirašė savanoriu, tačiau aktyviuose karo veiksmuose nedalyvavo. Manoma, kad būtent karo suniokotos Europos vaizdai paskatino būsimą tapytoją tapti pacifistu. Apie artimųjų likimą R. Baranikas nieko nežinojo iki pat karo pabaigos. Abu jo tėvai ir mažametė sesuo tapo Holokausto aukomis dar 1941 m. vasarą kartu su visais Anykščių žydais.
Grįžęs į JAV, Rudolfas kaip veteranas galėjo rinktis norimas studijas. Jis studijavo Čikagos meno institute, Niujorko meno studentų lygoje, o 1948–1951 m. toliau tobulinosi ir gyveno Paryžiuje kartu su žmona, taip pat tapytoja May Stevens. Paryžiuje susiformavo tamsus, dažnai tik juoda ir balta spalva pasižymintis pusiau abstraktus Rudolfo tapybos stilius, jo paties žodžiais – socialistinis formalizmas.
Grįžęs į Niujorką Rudolfas su žmona įsitraukė į politiškai aktyvių Amerikos protesto menininkų ratą. Jo įsitikinimai stūmė kovoti už lygias teises visiems piliečiams, nepriklausomai nuo tautybės, rasės ir lyties – R. Baranikas su May dalyvavo judėjimuose už pilietinių teisių pripažinimą juodaodžiams, už kalėjimų reformą, moterų teises, dėl pastangų normalizuoti santykius su Kuba. Tragiškas šeimos likimas gimtojoje Lietuvoje neabejotinai tam turėjo įtakos. Todėl kai kilo karas Vietname, Rudolfas buvo vienas pirmųjų menininkų, organizavusių protestus. 1967–1974 m. anykštėnas sukūrė 30-ies kūrinių politinio abstrakcionizmo ciklą „Napalmo elegijos“. Paveiksluose nuolat pasikartojanti nutraukta, napalmu apdeginta vaiko galva, pasak vieno meno kritikų, gali būti jo paties metafora kaip atskirtojo nuo šeimos ir gimtųjų namų. Ilgainiui protestai Amerikoje didėjo ir užsitęsęs karas, pareikalavęs milijonų civilių gyventojų aukų, turėjo būti baigtas. Iki pat gyvenimo pabaigos Rudolfas buvo įsitraukęs į meninius judėjimus ir protestus, dėstė, rašė poeziją, sudarė „Žodyną iš 24-ojo amžiaus“.
Menininko kūriniai priskiriami vieniems svarbiausių šeštojo ir septintojo dešimtmečio Niujorko mokyklos dailės darbų ir įtraukti į įvairias pasaulines kolekcijas, tarp jų ir MoMA. Su savo darbais R. Baranikas ne kartą lankėsi Lietuvoje, o 1996 m. Vilniaus šiuolaikinio meno centre surengė parodą, skirtą tėvams ir sesutei, žuvusiems gimtųjų Anykščių šiluose. Menininkui mirus 1998 m., dalis jo pelenų buvo išbarstyta jam brangiose upėse – taip pat virš Šventosios.
Galima įvairiai vertinti R. Baraniko politines pažiūras, tačiau 1990-aisiais jis aktyviai palaikė Lietuvos laisvės siekį ir džiaugėsi atgauta Lietuvos nepriklausomybe.
Šaltiniai:
Alma Valantinienė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt, 2020.08.09 22:15
Roberta Smith, The New York Times, March 15, 1998, Rudolf Baranik Dies at 77; Artist and a Political Force
Benjamin Genocchio, The New York Times, June 29, 2003, A painter who was horrified by war but also inspired by it