Sąjūdžio ekologiniai dviračių žygiai
Visa gausi kolona pasiekė Jonavą, kur miesto stadione įvyko mitingas. Skambėjo rimas: „Daugiau sveiko proto, mažiau Jonavos azoto.“
Susirūpinimas aplinkosauga Lietuvoje nėra vien šių dienų aktualija. Aplinkosauginiame Žaliųjų judėjime glūdėjo ir nemaža dalis Lietuvos Sąjūdžio aktyvizmo. Dauguma veiklų išaugo iš žygeivių ir paminklosaugos, kitaip tariant – paveldo apsaugos, klubų. Kadangi jų oficiali veikla ir misija buvo toleruojama valdžios, jie veikė legaliai. Tačiau po oficialia misija ar dokumentuose deklaruojama veikla slėpėsi ir savo šalies praeities pažinimas, istorinių vietų lankymas ir tvarkymas.
Po Černobylio atominės elektrinės katastrofos, planuojant paleisti naujus Ignalinos AE blokus, tuo pat metu statant Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę ir turint planų plėtoti kitus taršius ar gamtai įtakos turėsiančius objektus, susirūpinta galimu poveikiu. Ėmė kurtis aplinkosauginiai ar ekologiniai klubai „Žemyna“, „Atgaja“, „Aukuras“ ir panašūs. Ši veikla turėjo ir nemažą politinę potekstę. Dauguma statomų ar planuojamų pramoninių ir energetinių projektų buvo sąjunginiai, Maskvos ministerijų valdomi, todėl priešinimasis jiems buvo laikomas priešinimuisi Maskvos diktatui bei rusakalbių specialistų siuntimui į Lietuvą.
„Žemynos“ klubas kartu su kitų klubų ir Sąjūdžio aktyvistais ėmėsi organizuoti įdomią ir dėmesį turėjusią patraukti akciją „Lietuva – mano namai“ – dviračių žygį per Lietuvą. Jis prasidėjo 1988 m. liepos 20 d. ir truko iki rugpjūčio 2 dienos. Šio žygio tikslas nebuvo vien minti pedalus ir taip atkreipti į save dėmesį. Per visą žygį, kurio maršrutas driekėsi per labiausiai ekologinių problemų kamuojamas teritorijas, buvo rengiami mitingai, supažindinama su Sąjūdžio idėjomis, telkiami bendraminčiai, kviesta pasirašyti laišką sovietų vyriausybei, buvo apklausinėjami žmonės.
Iš Vilniaus Katedros aikštės dviratininkai pasuko link Nemenčinės, Švenčionių, pro Ignaliną, Sniečkų (dabar Visaginas). Po to suko į kitą pusę. Pro Degučius, Uteną, Kurklius, Ukmergę, aplankė ir mažesnius miestelius bei kaimelius, visa gausi kolona pasiekė Jonavą, kur miesto stadione įvyko mitingas. Skambėjo rimas: „Daugiau sveiko proto, mažiau Jonavos azoto.“ Toliau maršrutas driekėsi į Kėdainius, vėliau pro Dotnuvą ir Šeduvą į Šiaulius, pro Kurtuvėnus, Rietavą, Plungę, Kretingą link jūros. Žygeiviai miegodavo palapinėse, maudydavosi upėse ir ežeruose.
Dviratininkai galėjo minti dieną, dvi ar visą žygį – kiekvienas buvo laisvas. Vienu metu jų būdavo apie 100 ir galėjo dalyvauti nuo dvylikamečių iki šešiasdešimtmečių. Į kai kurias vietas atvykdavo ir žymesni sąjūdiečiai Virgilijus Čepaitis, Bronius Genzelis, Arvydas Juozaitis, Vytautas Landsbergis, kurie pasitikdavo dviratininkus kokiame nors mieste ir prisidėdavo prie bendro mitingo. Kalbėdavo ir vietos žmonės, kurie pasakodavo apie jiems žinomas smulkesnes, bet ne mažiau svarbias ekologines problemas. Po mitingų kartais nudžiugindavo „Anties“ koncertai.