Siuvimo mašina tremtyje
Vienos šeimos iškeldinti atvykęs karys apie tą daiktą pasakė taip: „Biri, tam na chleb zarabotaješ“ („Imk, ten duonai užsidirbsi“). Tai buvo siuvimo mašina.
Lietuvių tremtinių gyvenimas Sovietų Sąjungos toliuose labai priklausė nuo to, į kurį kraštą pateko, kokios ekonominės veiklos ten buvo vykdomos, net nuo to, kokio lygio kolūkiai ten buvo. Kitaip tariant, priklausė nuo geografijos. Taip pat nuo laikotarpio, kuriuo buvo ištremti, pavyzdžiui, 1941-ųjų tremtiniai turėjo pergyventi karo metus, kai maistas ir kiti ištekliai buvo naudojami karo reikmėms ir žmonės gyveno pusbadžiu.
Tremtinių situacija galėjo priklausyti ir nuo smulkesnių dalykų, net nuo paprasčiausios sėkmės, nuo to, kokie žmonės atvykdavo vykdyti trėmimo, kiek laiko duodavo susiruošti ir ką leisdavo pasiimti. Kai kurie 1941-ųjų tremtiniai, kadangi buvo vasara, nepasiėmė šiltesnių drabužių, kiti įsidėjo per mažai maisto. Bet buvo ir vienas labai gremėzdiškas daiktas, itin pravertęs tremtyje. Vienos šeimos iškeldinti atvykęs karys apie tą daiktą pasakė taip: „Biri, tam na chleb zarabotaješ“ („Imk, ten duonai užsidirbsi“). Tai buvo siuvimo mašina.
Tas karys galbūt pats kilęs iš sovietų gilumos ir matęs, kokios ten gyvenimo sąlygos, žinojo, ką sako. Žmonės ten neturėjo pinigų drabužiams, o sunkus darbas miškuose ar kolūkio laukuose reiškė, kad drabužius nuolat reikėjo lopyti ir taisyti arba siūti naujus. Nagingi, tarpukariu įvairiuose rateliuose amato išmokę tremtiniai galėjo ne tik pagelbėti, bet ir užsidirbti pragyventi reikalingų pinigų.
O sėkmės čia irgi būta. Štai viena šeima prisimena, kad jai jokiu būdu neleido pasiimti siuvimo mašinos – stribas jau ją buvo nužiūrėjęs sau. Kitiems tai tapo neįkainuojamu turtu ir net buvo gimtųjų namų bei ankstesnio gero gyvenimo liudijimas. Juk tos siuvimo mašinos dažniausiai buvo ne kokios nors bevardės, bet geros vokiškos „Singer“ ar kitų žinomų bendrovių gaminiai.
Šiandien gal ir sunku suprasti ne tik siuvimo mašinos vertę, bet ir įvertinti, kodėl tokio daikto pasiėmimas į tremties vietą turėtų kelti nuostabą. Kitaip nei dabartinės elektrinės siuvamosios, senesnės buvo mechaninės, jos veikė koja minant didelį pedalą. Ta vadinamoji koja buvo pagaminta iš metalo ir svėrė labai daug. Kadangi tokį daiktą gabentis buvo sunku, kartais būdavo išlupama ir paimama tik viršutinė mašinos dalis be kojinio pedalo ir net viso staliuko, tad trūkstamas dalis vėliau tremtyje teko meistrautis patiems.
Atsitiktinumą, kai šeimai leisdavo pasiimti siuvimo mašiną, nesugadintą nusigabenti į tremties vietą ir naudoti pagal paskirtį, galima prilyginti nedideliam, bet labai svarbiam stebuklui, nulėmusiam gyvenimo kokybę toli nuo savo namų, svetimuose toliuose. Tad, kai kitą kartą senolių namuose pamatysite siuvimo mašiną, paklauskite jos istorijos, galbūt sužinosite neįtikinėtiną, atrodytų, gana paprasto buities prietaiso istoriją.