Skanioji šakočio istorija

Šakotis – tradicinis lietuviškas saldėsis arba šakotis – Lietuvos vizitinė kortelė. Turbūt vieną iš šių teiginių turėtume išgirsti, jeigu paklaustume lietuvių apie šakotį. Visgi pyrago, kepamo prie ugnies ant besisukančio iešmo, receptai žinomi dar nuo antikinės Graikijos. Vienas anksčiausių žinomų užrašytų receptų yra randamas XVI a. išleistoje vokiškoje kulinarinėje knygoje, tad labai tikėtina, kad tokio tipo pyragai po Europą paplito būtent iš vokiškų žemių. Juk ir jo vokiškas pavadinimas baumkuchen, medžio tortas ar tortamedis, gerai žinomas Lietuvoje.

Šakočio ir jo „pusbrolių“ geografija labai plati ir neapsiriboja Europa. Manoma, kad Senajame žemyne jis paplito per vienuolius, į Prancūziją receptūrą atvežė grįžtančios iš žygių Rytuose armijos, o į tolimus ir egzotiškus kraštus nuvežė naujųjų laikų verslininkai. Štai į Japoniją baumkucheną 1919 m. atvežė vokietis Karlas Jucheimas. Skanėstas tapo populiariu skanumynu Japonijoje.

Įvairiuose kraštuose kepimo būdas yra panašus, bet esama ir skirtumų, kurie kartu su skirtinga tešlos konsistencija lemia ir kitokią formą. Lietuviškas ir lenkiškas šakotis kepamas tešlą liejant ant besisukančio storo iešmo šalia kaitros. Horizontali padėtis lemia, kad tešla varva žemyn ir susiformuoja šakelės. O kepant vokiškąjį baumkucheną tešla ant besisukančio strypo yra ne liejama, o užtepama sluoksnis po sluoksnio. Taigi vokiškas šakočio variantas neturi šakelių ir ne tik primena apvalų kaminą, bet kartais taip ir vadinamas. Panašūs „kaminai“ kepami Slovakijoje, Vengrijoje, Austrijoje ir kitur.

Įdomu tai, kad viename mažame Pirėnų kalnuose esančiame Prancūzijos miestelyje Arreau kepamas lygiai taip pat ir tokios pat išvaizdos šakotis kaip ir Lietuvoje, Lenkijoje ar dar labiau į Rytus – skystą tešlą pilant ant iešmo ir suformuojant šakeles. Vietiniai sako, kad receptą ir kepimo būdą atgabeno iš Rytų grįžusios Napoleono armijos kariai. Miestelyje net veikia draugija, kurios tikslas – išlaikyti receptą ir kepimo tradiciją gyvą.

Bet ne tik kepimo būdas ir forma lemia skirtumus. Vokiečiai mėgsta savo baumkucheną aptepti marmeladu, apglaistyti šokoladu ar kitokiu glaistu, kituose kraštuose šakotis gali būti gausiai apibarstomas milteliniu cukrumi. Kai kur tokie glaistyti šakočiukai gaminami pramoniniu būdu kaip maži saldainiai.

Ir, žinoma, ne tik kiekvienas kraštas, bet net kiekvienas kepėjas turi savo recepto variantus. O ką ir kalbėti, kad kiekvienas naudoja skirtingos kokybės ingredientus, tad šakočių ir jo „pusbrolių“ skoniai skiriasi ne tik skirtingose šalyse, bet ir skirtingų kepėjų vienoje šalyje.