Trispalvės grįžimas
Pučiant permainų vėjams ir per Sąjūdžio mitingus vis pasirodant nepriklausomos Lietuvos trispalvei imta kalbėti apie draudimo panaikinimą ir vėliavos įteisinimą.
Per sovietų okupaciją nepriklausomos Lietuvos vėliava buvo uždrausta, o vietoj jos jau 1940 m. vasarą pradėta naudoti nauja, pagal sovietinę vėliavą adaptuota versija. 1940 m. Sovietų Lietuvos konstitucijos 117 straipsnis skelbė: „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos valstybinę vėliavą sudaro raudonas audeklas, kurio kairiame viršutiniame kampe, prie koto, atvaizduotas auksinis pjautuvas su kūju, o viršum jų — užrašas aukso raidėmis: „Lietuvos TSR“.“
Panašios vėliavos buvo ir kitose respublikose ir iš toli niekuo nesiskyrė, tad ilgainiui sugalvota kiekvienai respublikai patvirtinti skirtingas vėliavas, kurios turėjo atitikti nustatytą šabloną: kairiame viršutiniame kampe turi būti kūjis bei pjautuvas ir vėliavoje turėtų dominuoti raudona spalva. 1952 m. buvo parengti projektai ir sudaryta komisija, turėjusi priimti naują vėliavą. Gana greitai nuspręsta, kad vėliava turi būti paprasta, atsisakyta Latvijos SSR ir Estijos SSR vėliavose esančios banguotos, jūrą simbolizuojančios juostos bei Baltarusijos SSR kairėje pusėje buvusios tautinės juostos. Argumentuota, kad iš toli ir dar vėliavai plazdant šie elementai prastai matomi. Aptariant spalvas niekam nekilo abejonių dėl raudonos spalvos (jų kilti ir negalėjo) bei žalios – Lietuvos laukų – spalvos. Tačiau balta – lietuviškos drobės, „seno liaudies gaminio“ – spalva patiko ne visiems. Buvo siūloma mėlyna dėl sąsajų su jūra. Galiausiai likta prie penkių variantų, iš kurių išsirinkta skirtingomis proporcijomis padalyta raudona, balta, žalia vėliava.
Tokia sovietų Lietuvos vėliava egzistavo iki Atgimimo. Pučiant permainų vėjams ir per Sąjūdžio mitingus vis pasirodant nepriklausomos Lietuvos trispalvei imta kalbėti apie draudimo panaikinimą ir vėliavos įteisinimą. Tai įvyko susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kai sovietų Lietuvos valdžia turėjo gelbėti savo pozicijas ir įvaizdį po smurtu pasibaigusio Lietuvos laisvės lygos mitingo 1988 m. rugsėjo 28 d. Tad jau spalio 6 d. priimti formalūs sprendimai legalizuoti Lietuvos trispalvę ir kitą dieną, spalio 7-ąją, trispalvė buvo pakelta Gedimino pilies bokšte, stebint tūkstančiams Katedros aikštėje susirinkusių žmonių. Per šį mitingą bene pirmą kartą viešai daugiatūkstantinei miniai nuskambėjo ir raginimai siekti nepriklausomybės. Tiesa, formaliai Sovietų Lietuvos Aukščiausioji Taryba įstatymus dėl vėliavos priėmė tik po daugiau nei mėnesio, lapkričio 18 dieną.
Šie pokyčiai lėmė trispalvių siuvimo, traukimo iš paslaptingų dėžių, kur jos kaip didžiulės relikvijos buvo saugomos per visus draudimo metus, ir jų iškėlimo vajų. Tačiau dar būta daug baimių: nors vėliava 1988 m. spalio 9 d. suplevėsavo virš Karo muziejaus Kaune, ji nakčiai buvo nuimta ir atiduota saugoti kard. Vincentui Sladkevičiui. Poslinkiai ėjo lėtai, bet visuotinėje atmintyje įstrigo 1989 m. vasario 16-oji, kai pirmą kartą po daug dešimtmečių draudimo leista oficialiai minėti šią šventę. Tada vėliavos suplevėsavo daug laisviau.