Telefonas
< Ankstesnė istorijaKita istorija >

Telefonas

Prie manęs pastatė dirbti puikiai matančią, tačiau negirdinčią merginą. Taigi visai geras anekdotas – nematančiam reikėjo bendrauti su negirdinčia.

Darbo pobūdis buvo toks, kad bendravimo praktiškai nereikėjo, bet mane apėmė smalsumas, kaip gyvena tokie žmonės, tačiau kaip pasikalbėti su mergina, kuri tavęs negirdi, nematant.

 

Šiandien kiekvieno naudojamas telefonas padeda susikalbėti ne tik toli vienas nuo kito esantiems žmonėms, bet ir stovintiems už žingsnio. Telefonas gali atstoti akis ir ausis, juo galima skambinti sutartais slaptais signalais, telefonas gali padėti (arba ne) pereiti per gatvę. Pasakoja Andžėjus Ravanas ir Irma Jokštytė:

„Tai nutiko man studijuojant Klaipėdoje. Vasaros atostogų metu nusprendžiau nebegrįžti į Vilnių, o pasiieškoti darbo pajūry. Tai neregiui ne pati lengviausia užduotis, bet man pasisekė, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos įmonė kaip tik ieškojo darbuotojų vasaros laikotarpiui. Darbas buvo paprastas, turėjau sulankstyti dėžutę, į ją įdėti varstų maišelį, dvi metalines detales ir uždaręs paduoti pakuotojai ant svarstyklių.“

 

 

 

„Viskas prasidėjo tuomet, kai vietoj gerai matančios pakuotojos Simonos (vardai pakeisti), kuri susirgo, prie manęs pastatė dirbti taip pat puikiai matančią, tačiau negirdinčią merginą Aistę. Taigi visai geras anekdotas – nematančiam reikėjo bendrauti su negirdinčia. Tačiau darbo pobūdis buvo toks, kad bendravimo praktiškai nereikėjo, bet mane apėmė smalsumas, kaip gyvena tokie žmonės, tačiau kaip pasikalbėti su mergina, kuri tavęs negirdi, nematant. Savaime suprantama, gestų kalba atkrito gan greitai, bet gimė išganinga mintis. Pasiėmęs savo telefoną parašiau tokį tekstą žinutės laukelyje: „Labas. Man būtų visai smalsu su tavimi pabendrauti, jei ir tu nieko prieš, palik savo numeriuką :)“ ir padaviau telefoną Aistei. Netrukus ji grąžino man įrenginį, o žinutės tekstas buvo pakitęs: „Labas. Galim :) mano Nr. 86*******“. Po darbo susirašėme ir aš sužinojau daug naujo apie kurčiųjų gyvenimą, tikriausiai kaip ir ji – apie neregių, bet įdomiausia dalis nutiko po trijų dienų.

Grįždamas po darbo labai skubėjau į autobusą ir kažkokiu būdu pasiklydau, matyt, beskubėdamas prabėgau takelį, į kurį reikėjo pasukti, todėl ėmiau vaikštinėti tai pirmyn, tai atgal, bandydamas jį surasti. Prie manęs priėjo žmogus ir nieko nesakęs paėmė už rankos – supratau, kad tai mergina, ir ėmė tiesiog traukti į vieną pusę. Aš jai aiškinu, kad einu link „Vėtrungės“ stotelės, bet ji nieko man neatsako, visiškai nieko... Tada nusprendžiau, kad kelią rasiu pats, ištraukiau ranką ir sustojau sakydamas, kad dėkui, bet susitvarkysiu vienas. Ta mergina vėlgi nieko nepasakiusi paėmė mano ranką ir į ją įdėjo telefoną. Savaime suprantama, jos telefone be ekrano skaitymo programos nieko negalėčiau perskaityti, bet iš karto supratau, kad tai Aistė, ir tuomet ji palydėjo mane iki stotelės, kur ir keliavo pati. Vakare susirašinėdami iš šio nutikimo abu smagiai pasijuokėme.“

 
 
 

Apie telefono svarbą neregiui pasakoja ir Irma Jokštytė. Kol dar nebuvo atrasta teksto vertimo balsu technologija, merginai teko pačiai tapti išradėja:

„Vienas iš naudingiausių žmonijos išradimų, bene labiausiai pakeitusių mano gyvenimą, yra mobilusis telefonas. Šiandien jis man leidžia matyti, leidžia gauti informaciją, kurios negaliu gauti per regą, leidžia keliauti savarankiškai po pasaulį. Bet kai tik šis telefonas buvo išrastas, toli gražu negalėjau juo taip visavertiškai ir įvairiapusiškai naudotis.

Pirmąjį mobilųjį telefoną man tėvai nupirko, kai buvau penkiolikos metų. Kadangi negalėjau skaityti informacijos ekrane, turėjau išmokti visą meniu mintinai ir tiesiog įsiminti funkcijų eigą. Atsimenu, kaip mokydamasi net susirašiau ant lapų brailio raštu visų parinkčių eigą, įmanomus pasirinkimus, net mygtukus pasižymėjau ir jų funkcijas. Taigi mano telefonas, kol neįsidėmėjau visko, turėjo didelį brailio raštų priedą. Skaičiuodama mygtukų paspaudimus ir sekdama užrašus lape, vėliau iškalusi šią sistemą mintinai, naudojausi savo telefonu aklojo baksnojimo metodu. Čia buvo vienintelis trūkumas – neįmanoma nuspėti, kokias žinutes atsiųs draugai. Reikėjo žūtbūt atrasti būdą, kaip sužinoti, ką žmonės rašė. Pradėjau savo svajonėse projektuoti telefoną, kuris turėtų brailio rašto ekraną. Tik tokiu atveju, kaip man atrodė, galėčiau savarankiškai perskaityti, kas man yra rašoma. Žinoma, matydama šio rašto dydį, supratau, kad jis niekaip netilps šiuose mažuose ekranėliuose. Tuomet pagalvojau, kad prie telefono būtų galima prijungti Brailio eilutę. Ir nors tokią sistemą būtų sunku nešiotis, bet svarsčiau, kad vaikštant gatvėmis galima žinučių ir neskaityti. Užtenka, kad pats gali siųsti informaciją ir atsakyti į skambučius.“

 
 
 

„Beprojektuodama savo „tobulą telefoną“, turėjau ieškoti būdų naudotis ir tuo, ką turiu. Vienas iš būdų perskaityti žinutes slapta buvo naudojimasis savo sesers akimis, kuriai tuo metu tebuvo septyneri metai. Ji nemokėjo skaityti, todėl aš prašydavau, kad ekrane rodomas raides man paišytų ant delno. Iš šių ženklų susidėliodavau tekstus ir turinį žinodavau tik aš. Žinoma, šis metodas turėjo savotiškų trūkumų. Sesuo kažkodėl nemanė, kad tai linksmas užsiėmimas, ir jai greitai nusibosdavo „dirbti“ mano akimis. Tada tekdavo naudotis „slaptųjų sistemų“ metodu. T. y. draugai, norėdami atsakyti į mano klausimus, turėjo „pašvyturiuoti“ (trumpai paskambinti) atitinkamas kombinacijas.“ Pasakoja Irma:

„Parašyti žinutes ir išsiųsti jas galėjau ir savarankiškai, nes, kaip ir minėjau, mokėjau mintinai visas funkcijas ir puikiausiai žinodavau, kiek kartų ir kokių mygtukų reikia spausti, kad galėčiau pradėti rašyti žinutę. Tiesa, dar turėjau žinoti mintinai ir numerius žmonių, kuriems tas žinutes rašiau. Bet tai tik smulkmena. Įpratau daug informacijos nešiotis galvoje. Šiandieninis telefonas, kuriuo naudojuosi, labai skiriasi nuo mano sugalvotojo vaikystėje. Šiandien daug mažiau informacijos privalau nešiotis galvoje ir viską, ką reikia, man perskaito balsu išmanusis telefonas. Bet tuos išnešiotus mintyse patobulinimus labai branginu. Nors džiaugiuosi, kad technologijų kūrėjai sugalvojo geresnį būdą, nei sugebėjo suprojektuoti mano vaikiškas protas.“

Nors Irmai telefonas ir yra vienas naudingiausių išradimų, jo neturėjimas kartais padeda įveikti senas baimes:

 

 
 

Lietuvos aklųjų draugijos Klaipėdos gamybinis mokymo kombinatas / Bernardas Aleknavičius

peržiūrėti

Lietuvos aklųjų draugijos Klaipėdos gamybinio mokymo kombinato naujo pastato atidarymo metu] / Bernardas Aleknavičius. - 197-

peržiūrėti

Lietuvos aklųjų draugijos Klaipėdos gamybinio mokymo kombinato naujo pastato atidarymo metu kalba ilgametis kombinato direktorius Juozas Marcinkus] / Bernardas Aleknavičius. - 197-

peržiūrėti

Lietuvos aklųjų draugijos Klaipėdos gamybinio mokymo kombinato skaitykla] / Bernardas Aleknavičius. - 1974

peržiūrėti

Lietuvos aklųjų draugijos Klaipėdos gamybinis mokymo kombinato sodininkas / Bernardas Aleknavičius

peržiūrėti

Lietuvos aklųjų draugijos tarprajoniniuose kultūros namuose / Bernardas Aleknavičius. - 1972

peržiūrėti

Gamyba Lietuvos aklųjų draugijos Klaipėdos gamybinio mokymo kombinate / Bernardas Aleknavičius. - 1974

peržiūrėti

Vaikiškų skėčių gamyba Lietuvos aklųjų draugijos Klaipėdos gamybinio mokymo kombinate] / Bernardas Aleknavičius. - 1979.X.11

peržiūrėti

Lietuvos aklųjų draugijos Klaipėdos gamybinio mokymo kombinato darbuotojai ceche] / Bernardas Aleknavičius. - 1974

peržiūrėti

Lietuvos aklųjų draugijos Klaipėdos gamybinio mokymo kombinato salėje / Bernardas Aleknavičius. - 197-

peržiūrėti

Lietuvos aklųjų draugijos Klaipėdos gamybinio mokymo kombinato aktų salė] / Bernardas Aleknavičius. - 1972

peržiūrėti

Dailininkas P. Petrulis Lietuvos aklųjų draugijos Klaipėdos gamybinio mokymo kombinate / Bernardas Aleknavičius. - 1973

peržiūrėti

Nežinomas autorius. Laikrodis akliesiems. 2000

peržiūrėti

Žaidimas „Domino“ skirtas akliesiems

peržiūrėti

Kalendorius, skirtas akliesiems

peržiūrėti

Šachmatai, skirti žaisti akliesiems

peržiūrėti

Kiti bendruomenės radiniai

Šios bendruomenės narius be bendro fizinio bruožo - silpnaregystės ar aklumo - jungia ir geras humoro jausmas.

Kaimynystė
Yamaha
Giedrės plaukai