Enciklopedijos
Kartą, atidariusi rūsio duris, ant sienos pamačiau drugelį, ne tokį įprastą geltoną ar baltą, kur paprastai matome skraidant lauke, bet raudoną su juodais rutuliukais ir baltais apvadais ant sparnų.
„Visada svajojau pamatyti didžiausią ir rečiausią drugelį, sutinkamą Lietuvoje – machaoną.“
Smalsiu žvilgsniu aplinką stebinčiam vaikui geriausia dovana yra knyga. O jei ją padeda skaityti tėtis – malonumas dvigubas! Knyga gali paaiškinti žvaigždynus, nukelti į tolimus kraštus ir supažindinti su gyvąja gamta aplink namus. Apie žinių teikiamą džiaugsmą ir laisvę pasakoja Marina Dynda:
„Mano troškimas pažinti pasaulį prasidėjo nuo dviejų sovietinės vaikų enciklopedijos tomų, kurie man, mažam vaikui, atrodė labai stori ir didžiuliai. Turiu pažymėti, kad tai nebuvo dabartinių vaikų enciklopedijos knygų su spalvotais gražiais paveikslėliais ir vaikui lengvai suprantama kalba parašytais tekstais analogas. Dar kai nemokėjau skaityti, kartu su tėčiu vartėme tas knygas ir jis man aiškino apie daugelį nežinomų dalykų, tokių kaip Žemės rutulio sandara, atstumai tarp planetų, įvairūs gamtos reiškiniai, skirtingų platumų gyvūnai, kokios yra gėlavandenės, jūrų ir vandenynų žuvys, kokie grybai valgomi ir kokie ne. Kartu tyrinėjome žvaigždynus, išėję į lauką ir pamatę halą aplink saulę ar mėnulį vėl pasiimdavome enciklopediją ir aiškindavomės, ką šis reiškinys rodo ir kokius oro pasikeitimus prognozuoja.
Kartą, atidariusi rūsio duris, ant sienos pamačiau drugelį, ne tokį įprastą geltoną ar baltą, kur paprastai matome skraidant lauke, bet raudoną su juodais rutuliukais baltais apvadais ant sparnų. Man tai buvo tikras atradimas, nes tokį drugelį mačiau tik enciklopedijoje, kuri ir buvo pasitelkta išsiaiškinti, kas ten toks buvo. O pasirodo – spungė! Visada svajojau pamatyti didžiausią ir rečiausią drugelį, sutinkamą Lietuvoje – machaoną, ir nors gamtoje jo nemačiau, bet sutikusi kuriame nors iš muziejų visad prisimenu enciklopediją, kur jį mačiau pirmą kartą.“
„Aš buvau sužavėta tomis dviem knygomis ir varčiau jas vis iš naujo, tyrinėdama tokį įdomų pasaulį, kurio Pabradės (Švenčionių r.) apylinkėse nė su žiburiu nerasi, ir svajojau kada nors pati pamatyti tuos gyvūnus, augalus ar reiškinius savo akimis (knygoje, žinoma, buvo ir mūsų platumų augalų ir gyvūnų, bet juk visuomet įdomiau tai, ko dar nematei). Taip gimė mano aistra pažinti, meilė kelionėms ir naujiems įspūdžiams, kurie mus visada išlaisvina iš rutinos ir praplečia pažinimo ir pasaulėjautos ribas.
Prie pažinimo praplėtimo ir smalsumo gerokai prisidėjo pradinių klasių mokytoja Irena Paliūnaitė ir auklėtoja Jūratė Rutkauskienė, kurios mus vedžiojo į įvairiausius šalies atgimimo laiku atvykdavusius žvėrinčius, zoologijos sodą, jūrų muziejų, kur į savo atradimų skrynią dėdavausi tai poliarinį lokį, tai krokodilą, tai piranijas, skorpioną ar dar kokius nematytus gyvius, kuriuos pirmiausiai buvau mačiusi savo numylėtoje enciklopedijoje. Ir iki dabar, vykdama į naują šalį ir pamačiusi, pavyzdžiui, rają Egipto vandenyse ar tekšę Estijos pelkėse, prisimenu, kad ji yra iš mano enciklopedijos puslapių. O kiek dar dalykų iš jos nematyta...
Enciklopedija buvo pažinimo kelionės pradžia. Vienokios ar kitokios knygos ar pažintinės laidos lydi mane visą gyvenimą ir niekada nedingsta noras išgirsti, pamatyti ar patirti ką nors naujo. Įgytos žinios mums suteikia platesnes galimybes, daugiau pasirinkimų ir gyvenimo kelių, kuriais galime eiti, todėl žinias ir galimybę pažinti pasaulį laikau savo didžiausia gyvenimo laisve.“
Kiti bendruomenės radiniai
Šios bendruomenės narius be bendro fizinio bruožo - silpnaregystės ar aklumo - jungia ir geras humoro jausmas.
