Indija
Kartais savo kelionėse jausdavausi nevisaverčiu dalyviu, nes nematau ir negaliu įvertinti grožio, kuris yra aplink mane. Tarsi jaučiau priekaištą iš aplinkos: kam? Kodėl? Dėl ko tu keliauji, jei to negali įvertinti?
„Kažkodėl svetimoje šalyje aš išmokau nebijoti atrodyti netinkamai ar elgtis ne pagal taisykles.“
Ar įmanoma jaustis laisvai, kai negali matyti? Neregė Irma sugeba ne tik keliauti viena, bet dar ir po šalį, į kurią ne visi matantys ryžtųsi važiuoti. Apie laisvę nepriklausyti nuo aplinkybių pasakoja Irma Jokštytė:
„Sapnuodavau vaikystėje tokį sapną, kad į mane skrieja didelis gaudžiantis, pilnas kažkokio akinimo ir skambėjimo, rutulys... O aš irgi lyg einu link jo, lyg tik rankas ištiesusi pasitinku šį artėjimą... Tas gausmas užgoždavo visą pasaulį, apimdavo visą mano vidų ir kažkurią akimirką jame ištirpdavau pati. Jis gąsdino ir neramino, žeidė kažką, ko negalėjau paaiškinti. Kartais man atrodydavo, kad tai yra šviesa, kurios nebematau. Kai prabusdavau, aidai to gaudimo ir draskantis skverbimasis dar kurį laiką manęs neapleisdavo. „Taip... Taip... – kartodavau sau. – Tai šviesa išeidinėja iš mano pasaulio.“ Vėliau susitikimas su atsitraukiančiu matymu išnyko ir daugiau jo nebesutikdavau sapnuose. Tuomet gyvenau su prisitaikymu ir pasauliu, kurį pažįstu kitais pojūčiais. Dažnai atrodė tuose ieškojimuose, kad esu nelaisva. Kad didelė dalis mano gyvenimo priklauso nuo kitų žmonių ar tiesiog nuo aplinkos, kurioje esu.“
„Bet vieną dieną, atsidūrusi Indijoj, nukeliavusi ten viena ir stovėdama minioje nepažįstamų žmonių, kalbančių man nesuprantamomis kalbomis, aš pajutau viduje, kad esu laisva. Neturėjau visiškai nieko, net informacijos apie tą aplinką, kuri mane supa, ta informacija, kurią jaučiau, buvo labai abstrakti. Būtent tą akimirką, kai nustojau stengtis sau paaiškinti, kas tai, pasijutau labiausiai laisva. Pagalvojau tuomet, kad galiu eiti, kur noriu, kad galiu nesirūpinti dėl to, ko nesuprantu, ir esu laisva susipažinti su tuo, kas man atrodo svarbu. Net jei tai būtų visiškai paprasti dalykai.
Aš valgiau drauge su tais žmonėm egzotiškų skonių prisodrintą maistą, sėdėjau ant šaligatvio paskendusi nepažįstamuose garsuose, kvėpdama į save orą, prisigėrusį lig tol nepažintų aromatų. Ir nieko nesistengiau turėti. Aš ir neturėjau nieko, nemačiau nei dangaus virš savęs, nei žemės. Ir pajutau šiame „neturėjime“ didžiulį išsilaisvinimą. Aš buvau laisva tiesiog būti. Kažkodėl svetimoje šalyje aš išmokau nebijoti atrodyti netinkamai ar elgtis ne pagal taisykles.
Nuo mano pečių nukrito sunki našta. Kartais savo kelionėse jausdavausi nevisaverčiu dalyviu, nes nematau ir negaliu įvertinti grožio, kuris yra aplink mane. Tarsi jaučiau priekaištą iš aplinkos: kam? Kodėl? Dėl ko tu keliauji, jei to negali įvertinti? Aš išsilaisvinau tada, kai numečiau nuo savęs atsakomybę kaip nors reaguoti į mane supančią aplinką. Tuomet dingo ir baimė pasiklysti. Negali pasiklysti laisvas žmogus, kurio namai yra visur ir niekur tuo pat metu. Dabar keliauju tam, kad pasiklysčiau, ir tam, kad tiesiog būčiau. Būčiau vis labiau.“ Irma pasakoja:
Draugė Lina, kuri dažnai susirašinėja su keliaujančia Irma, prisimena komišką susitikimą su vienu žymiu orientalistu, kuris negalėjo patikėti neregio galimybėmis keliauti po Indiją ir dar siuntinėti nuotraukas. Pasakoja Lina:
Kelionės Irmai padėjo pakeisti požiūrį ir į privalomą keliavimo atributą – fotografavimą. Ne paslaptis, kad ir matantys žmonės grįžę į namus retai žiūri savo parsivežtas nuotraukas. Galbūt jų visai ir nereikia? Irma tęsia:
„Kai pradėjau keliauti, bandžiau elgtis taip, kaip dauguma žmonių – fotografuodavau brangius prisiminimus arba prašydavau, kad mane nufotografuotų prie kokių nors „lankytinų objektų“. Bet labai greitai supratau, kad, net pasidalinus tomis akimirkomis su artimaisiais, man džiugu tik tol, kol apžiūrinėjam kartu su jais. O štai kai lieku viena ir noriu pasidairyti po savo albumą? Arba kai draugai kur nors išvyksta ir nori man parodyti kokį įdomų dalyką? Pradėjau prašyti jų, kad atsiųstų man užfiksuotų garsų. Man žmonės siuntė arklių linkėjimus iš ūkio, jūros ošimą ar upelio čiurlenimus, siuntė akimirkas su klykiančiais keisčiausiais paukščiais, skambančiais didingais varpais, gatvės muzikantų dainas iš įvairių pasaulio vietų. Ir tai man yra daug smagiau, nei kuistis po nieko nekalbančias nuotraukas.“
Indija ir Lietuva
Skaityti
Kiti bendruomenės radiniai
Šios bendruomenės narius be bendro fizinio bruožo - silpnaregystės ar aklumo - jungia ir geras humoro jausmas.
