Medinukas

Eglė Nedzinskaitė, Viola Klimčiauskaitė

Jos namai dvelkdavo kažkokia aristokratija, čia buvo pilna senų rankdarbių knygų, rankomis siuvinėtų baldų atlošų, namai kvepėdavo man nežinomais ruošiamo maisto kvapais.

„Kartą kažkas pasakė, kad tos kerpės yra gera trąša daržui, kad gerai daržovės dera, tad pasikinkę kaimyno arklį su vaikais išvažiavome jų parsivežti.“

Mediniai suolai, medinis kopų takas, medinė komoda, medinis jūros nugludintas pagaliukas... Dainos santykis su medžiu nepaprastas – jį lytėdama moteris nusikelia į vaikystę, užuodžia seniai pranykusius kvapus, sutinka žmones, kurių jau nebėra. Pasakoja Daina Vitkauskienė:

„Vakarėja. Geriu šaltalankių arbatą ir rankose laikau seną sūraus jūros vandens ir laiko nugludintą šakotą pagaliuką, tokį glotnų ir švelnų. Palengva grimztu į prisiminimus...

Kai buvau kokių 5 metų mergaitė, vasarą su tėveliais važiuodavom prie jūros. Važiuodavom atviru sunkvežimiu, kuris paprastom dienom vežiodavo krovinius, o šeštadienį ant metalinių laikiklių būdavo suklotos lentos – suolai, ir visi, norintys pamatyti jūrą, susėdę ant tų lentinių suolų, apsigobę pledais, dardėdavom į Palangą. Dabar atsimenu tų naujų medinių suolų akinantį baltumą ir kaip aš, maža mergaitė, stipriai į juos įsikibusi laikydavausi ir prisiglaudusi prie tėčio ir mamos, galvą užvertusi žiūrėjau į pro akis greitai lekiančius vėjo šiurenamus pakelės medžių vainikus.“

„Senoji Palangos J. Basanavičiaus gatvė, pavaišinusi ledais ir karštomis aliejuje virtomis bandelėmis iš vežimėlio „pirožki“ su mėsos įdaru ir parodžiusi nuliuoksinčios medžio kamienu voveraitės uodegą, nuvesdavo link jūros lentiniu takeliu. Tas takelis sukiojosi palei kopas ir buvo su tarpeliais ir kai kur išklypusiomis lentelėmis ir aš labai bijojau, kad kur nenusprūsčiau nuo to takelio ir neprasmegčiau smėlyje. Lygiai toks pat jausmas apėmė šiemet, kai gerokai spustelėjus šaltukui nutariau pasivaikščioti tvirtuoju namais tapusios Palangos tiltu virš šąlančios jūros. Po mano kojomis nuo šalčio jis visas dejavo ir tyliai braškėjo lyg senas medinis laivas ir taip neramu pasidarė, kaip vaikystėje vaikštant tais smėlio takeliais iš lentų.

Mane mažą dažnai tėvai palikdavo laiptinėje priešais gyvenančios senos kaimynės globoje. Tai buvo inteligentiška senutė, buvusi mokytoja Bratėnienė. Jos namai dvelkdavo kažkokia aristokratija, čia buvo pilna senų rankdarbių knygų, rankomis siuvinėtų baldų atlošų, namai kvepėdavo man nežinomais ruošiamo maisto kvapais. Bet labiausiai man patiko sena medinė, masyvi komoda“. Daina pasakoja:

„Kai augo mano vaikai Šventosios pajūryje, tai mes dažnai vaikštinėdavome pakrante aplik buvusio medinio tilto nuolaužas, klausydavomės jūros ošimo, rinkdavome gintariukus ir tuos nugludintus medžio pagaliukus, iš kurių vėliau vaikai gamino įvairiausius darbelius ir suvenyrus. Daugiausiai jų būdavo jūros šiukšlėse ir kerpėse. Kartą kažkas pasakė, kad tos kerpės yra gera trąša daržui, kad gerai daržovės dera, tad pasikinkę kaimyno arklį su vaikais išvažiavome jų parsivežti. Tose kerpėse ir radom šį unikalų šakotą pagaliuką, kuris gyvena mūsų namuose jau daug metų.

Nežinia, iš kur tas pagaliukas: gal tai senos lentos iš sunkvežimio suolo likučiai, o gal medinio takelio, vedančio per kopas, audros nunešta lentelė, o gal tai Palangos ar Šventosios tiltų nuolauža, o gal tai senos kaimynės, atgulusios amžino poilsio, kažkieno išmesto kaip nebereikalingos senos komodos fragmentas, o gal dar kažkokią man nežinomą istoriją jis slepia. Tas pagaliukas turi šakos šerdį, nors visas yra apgludintas laiko, kaip ir visas mūsų gyvenimas.... Geriu atšalusią šaltalankių arbatą, girdžiu, kaip ošia jūra ir rankomis glostau savo mylimą sūraus jūros vandens ir laiko nugludintą pagaliuką. Jis toks lengvas, švelnus, šiltas ir mielas, žadinantis vaikystės ir jaunystės prisiminimus.“