Nesudegintas dienoraštis
Buvau prirašiusi 4 dienoraščius, bet 3 sudeginau, liko tik vienas. Šiame dienoraštyje yra aprašyti 1991 m. įvykiai.
„Nėriau į Sąjūdžio veiklą stačia galva, net negalvodama apie tai, kad gali kažkas tai nepavykti. Pavyko!“
Paauglystėje, kaip ir visos draugės, Violeta rašė dienoraštį. Iki šios dienos išliko tik vienas sąsiuvinys, kurio moteris nesiryžo sudeginti. Nes jame aprašytos tiek jai, tiek visai Lietuvai labai svarbios dienos. Beje, Violeta išsaugojo daug daugiau – jos namo palėpėje buvo slepiami ir Panevėžio rajono Sąjūdžio tarybos dokumentai. Pasakoja Violeta Karklytė:
„Daugelis rašo dienoraštį, ne išimtis ir aš. Dienoraštį pradėjau rašyti paauglystėje. Kas paskatino rašyti juos? Sunku pasakyti. Dienoraščiuose rašiau savo išgyvenimus, rūpesčius, Lietuvos įvykius. Buvau prirašiusi 4 dienoraščius, bet 3 sudeginau, liko tik vienas 4 dienoraštis. Šiame dienoraštyje yra aprašyti 1991 m. įvykiai.
Sąjūdžio laikotarpiu buvau Panevėžio rajono Sąjūdžio tarybos narė. 1991-01-10 buvau atsakinga už vieną iš Panevėžio į sostinę budėti prie Aukščiausiosios tarybos atvykusią žmonių grupę. Stovėjau su ruporu ir perduodavau žmonėms Sąjūdžio atstovų raginimus laikytis rimties bei ramybės. Pačią Sausio 13-ąją budėjau Panevėžyje, prie pašto pastato. Man buvo 29 metai. Nėriau į Sąjūdžio veiklą stačia galva, net negalvodama apie tai, kad gali kažkas tai nepavykti. Pavyko!“
Pažymėtas ženklas (/) skiria parašyto sakinio ilgį puslapyje.
„1991.06.16. Ilgokai nerašiau nes / mūsų Lietuvoje buvo siaubingiau- / sios dienos, tai sausio 13-oji, / kada Tarybinės armijos daliniai / „OMON“ atakavo televizijos bokštą / ir užėmė, spaustuvę artėjo prie / aukščiausiosios Tarybos rūmų. Ir / kitus pastatus okupavo kolobo- / rantai. Na, bet nepasisekė jiems / užimti Aukščiausiąją Tarybą ir / tai didelė pergalė mūsų Lietuvos / patriotų gynusius Aukščiausiąją / Tarybą. O kareiviai šaudė į civi- / lius žmones, šaudė iš tankų, / bet žmonės gulėsi ant gatvės / jog tankai nepravažiuotų. Lietuva / pasruvo kraujo upeliu, žiauraus / ir negailestingo. Gaila jog manęs / kaip dalyvio nebuvo.
Panevėžys budėjo 10 sausio / dieną. Beveik visą laiką praleidau / su šauliais iš kiemo pusės. Buvau / Aukščiausiosios Tarybos rūmuose pa- / valgyti bent tris kartus ir visą / laiką įleisdavo. Tik pirmą kartą / praeinant su Panevėžio Šaulių / vado pavaduotoju už nugaros / išgirdau „nejaugi merginų yra / šaulių !“
„Visus tris kartus valgiau skir- / tingose valgyklose pietūs buvo / nemokami, reikėdavo užsimokėti / tik už kavą ir saldumynus. Antrą / kartą įpusėjus dienai kai ėjau / į kavinę visuose koridoriuose sė-/ dėjo po pora vaikinų su racijo- / mis. Na, o vakare kiemo pusė / buvo jau užblokuota. Paskutinį / kartą kai ėjau valgyti valgiau / prie paradinių durų kavinės, o / smėlio maišų kiek pridėta, be galo be krašto, o vaikinų tirš-/ tai. Man atrodo jog mačiau / savo klasės draugą Valdą Čepins- / ką.
Apie vidurnaktį grįžome į / Panevėžį su įtartinu jausmu. / Na, o kitą dieną parvažiavus į / Biržus. Naktį kai atsibudau / mama man pasakė jog Vilniuje / kažkas atsitiko. Kai įsijungiau / televizorių jokio vaizdo, tada / radiją įsijungiau ir turbūt visą / gyvenimą neužmiršiu žodžių kuriuos / išgirdau tai buvo vokiška kalba / Ahtung ! Ahtung !... ir taip visą / naktį įvairiomis kalbomis. Tuojau / sukrutau ir tik pirmuoju auto- / busu išvykau į Panevėžį. Juk netekti nepriklausomos Lietu- / vos buvo didžiausia tragedija! /“
Violetai laisvė visuomet reiškė labai daug. Todėl ji laiminga, kad savo gyvenimą laisvai renkasi ir jos vaikai. Pasiklausykite:
Kiti bendruomenės radiniai
Apie savo pomėgius, virtusius kolekcijomis pasakoja plaktukų muziejaus Degučiuose, senovinių eglutės žaisliukų muziejaus Miežiškiuose ir senovinių radijo aparatų muziejaus Tiltiškių vandens malūne įkūrėjai.
