Orų dienoraštis
Pajudėję Šventosios ledai galėjo lengvai sulaužyti medines užtvaras ir įrenginius, todėl J. Vilnonis pradėjo stebėti gamtos reiškinius, bandydamas suprasti metų laikų ženklus ir įtaką malūno darbui.
„Gyvenimo patirtis leido šiek tiek suprasti, koks tvirtas, drąsus, sumanus buvo mano senelis“
Anykščių malūną-hidroelektrinę ant Šventosios upės kranto dar 1910 m. įkūrė Jono Vilnonio tėtis. Tai buvo pirmoji tokia elektrinė Aukštaitijoje ir tik antroji Lietuvoje. Ji buvo pastatyta iš medienos, todėl kasmet laukdavo pats pavojingiausias metas – ledonešis. Pajudėję Šventosios ledai galėjo lengvai sulaužyti medines užtvaras ir įrenginius, todėl J. Vilnonis pradėjo stebėti gamtos reiškinius, bandydamas suprasti metų laikų ženklus ir įtaką malūno darbui. Pasakoja Vaidevutė Stanislovaitienė:
„Kai jis paliko savo pavargusį kūną, aš nebuvau gimusi. Mes nesusitikome. Aš gimiau praėjus septyneriems metams po savo senelio Jono Vilnonio mirties. Orų dienoraštis – sąsiuvinio lapai, rasti spintos stalčiuje – daiktas, kurį lietė, vartė žmogus, kurį norėjosi suprasti, pajusti, pažinti.“
„Jonas Vilnonis kartu su bendrasavininkais rekonstravo senąjį savo tėčio Juozo Vilnonio statytą vandens malūną. 1919 m. vasario mėn. Vilniuje nupirko galingą 54 kW elektros generatorių, kurio apsukos buvo 10 kartų didesnės už vandens 20 AJ turbinos. Sumanusis Jonas Vilnonis pagamino medinį reduktorių iš skriemulių su diržais. Taip turbinų apsukos buvo 10 kartų padidintos ir sutapo su elektros generatoriaus apsukomis. 1919 m. balandžio mėn. Anykščių mieste įrengtomis oro linijomis elektra jau galėjo naudotis artimesnių gatvių gyventojai. 1923 m. veikė trys turbinos, eksploatavo dvejas girnas ir diskinį pjūklą medienai pjauti.“
„Jautrūs, nuoširdūs močiutės pasakojimai ir visada liūdnos dainos išliko giliai ir visam laikui. Vasaros, praleistos Anykščiuose senelio statytame name prie Šventosios upės, prie buvusio malūno, ir dėdės Algirdo pasakojimai sėdint ir žiūrint į tekantį vandenį, vėliau gyvenimo patirtis leido šiek tiek suprasti, koks tvirtas, drąsus, sumanus buvo mano senelis. Varčiau orų dienoraštį ne kartą, vartė jį mano vaikai, anūkei kol kas leidau tik žiūrėti.“
Be gamtos stebėjimo, J. Vilnonio sąsiuvinio puslapiuose išlikę stropiai pieštuku nubraižyti brėžiniai, pastatų projektai, mechanizmų schemos, girnų kainos, Nemuno ir Neries vandens debito lentelės, grąžtų, kaltų ir oblių rūšys, pastabos ir sumanymai. Šis įdėmus jį supančios aplinkos stebėjimas Jonui pasitarnavo ir paskutinį sykį – jau sunkiai sergant ir nepakylant iš lovos. Stebėdamas savo pirštų spalvos pokyčius, jis žmonai pasakė, kad mirs sekmadienį. Jai sugrįžus iš bažnyčios, J. Vilnonis jau buvo išėjęs.
Vaidevutė dar spėjo vaikystėje pavaikščioti senuoju mediniu tiltu per Šventąją, menančiu senelio laikus. Nors jau buvo suiręs ir aplūžęs, jai vis tiek tai buvo mylimiausias kelias per upę – kelias, sujungęs du artimus žmones, nors ir niekada vienas kito nesutikusius.
Hidroelektrinės Lietuvoje
Skaityti
Kiti bendruomenės radiniai
Bendruomenė vienija į Anykščius sugrįžusius ir naujakurius, kelia naujus vėjus ir skersvėjus. „Nauji vėjai“ daugiausia veikia kultūros, ekologijos bei socialinėje srityje.
