Tautvydo knyga
< Ankstesnė istorijaKita istorija >

Tautvydo knyga

Tai ji, mano mokytoja, tą dieną paėmusi iš savo namų bibliotekos brolių Strugackių tomelį, įrašė man skirtą dedikaciją. Rašydama, matyt, ne kartą šyptelėjo, žinodama, kad aš viso to negalėsiu perskaityti.

Lai noras kada nors išmokti ir esperanto kalbą būna viena iš mano svajonių. Tuomet ir suprasiu, ką man atsisveikindama palinkėjusi pirmoji mokytoja.

 

Iš visų perskaitytų knygų Tautvydas išskiria vieną – seną fantastikos knygą, ne tik pristačiusią šį literatūros žanrą, bet ir užminusią mįslę, kurią anykštėnui pavyko įminti tik po 15 metų. Pasakoja Tautvydas Kontrimavičius:

„Kai paimu ją į rankas eilinį n-ąjį kartą, truputį susigėstu – na, tiesiog negali būti, kad pats vienas ją taip sutryniau. Bet ši knyga, išleista 1972 metais ir po poros metų man padovanota, iš namų niekur nebuvo iškeliavusi. Ją skaičiau ir vėl prie jos sugrįždavau tik aš. Tiesa, dar bent kartą ją perskaitė vyresnysis mano sūnus, irgi nuo mažens užsikrėtęs moksline fantastika ir tuo didžiavęsis.

Brolių Arkadijaus ir Boriso Strugackių fantastinė apysaka „Vidurdienis, XXII amžius“ atsivedė mane į fantastinę literatūrą, tarsi būtų buvęs šios srities vadovėlis, kurį privalėjau turėti ir iš jo visą laiką mokytis. Pradėdamas nuo pirmosios eilutės, paties pirmojo šios knygos sakinio: „Fantastika kartais vadinama svajonių literatūra...“ Bet apie šitos knygos turinį toliau kalbėti neverta – fantastika arba patinka, arba ją tiesiog galima ignoruoti kaip nesančią.“

 

 

 

„Kur kas svarbiau, kad šita knyga į mano rankas pateko ypatingą dieną – 1974 m. gegužės 30-ąją. Kitą dieną man sukako pirmieji dešimt metų, o išvakarėse sėkmingai, vienais penketais (tuo metu tai buvo didžiausia sėkmė, nes didesnių pažymių nerašydavo), baigiau trečią klasę ir atsisveikinau su pirmąja ir tuo metu vienintele mokytoja Živile Riškiene.

Tai ji, mano mokytoja, tą dieną paėmusi iš savo namų bibliotekos brolių Strugackių tomelį, išleistą su tuo metu populiarios „Zenito“ serijos ženklu, jo priešlapyje rašaliniu parkeriu įrašė man skirtą dedikaciją. Rašydama, matyt, ne kartą šyptelėjo, žinodama, kad aš viso to negalėsiu perskaityti.

Mat mano mokytoja, be pradinių klasių pedagoginio išsilavinimo, dar turėjusi ir prancūzų kalbos mokytojos kvalifikaciją, iš savo tėvo esperantininko buvo pramokusi ir laisvai kalbėjo esperanto kalba. Būtent ta kalba ji ir brūkštelėjo įrašą man skirtoje knygoje, pernelyg nesistengdama, kad jis būtų aiškiai įskaitomas: „Tautvidai, juneco vojoj estas kurbigitoj, lasonas elekti rekto vojo...“

Atmintyje išliko miglotas žodinio palinkėjimo vaizdinys – lai noras kada nors išmokti ir esperanto kalbą būna viena iš mano svajonių. Tuomet ir suprasiu, ką man atsisveikindama palinkėjusi pirmoji mokytoja. Daugiau kaip trijų šimtų puslapių knyga, pagal sovietines gradacijas skirta jau nebe mokyklinio amžiaus skaitytojams, buvo perskaityta dar iki skambučio, rugsėjo 1-ąją mane pakvietusio į ketvirtą klasę. Visa, išskyrus įrašą priešlapyje. Interneto su vertimo įrankiais dar nebuvo, esperanto kalbų žodynai – irgi retenybė, tad esperanto kalba įrašytos eilutės liko paslaptimi ateičiai.“

 
 
 
 

„Praėjo apie 15 metų, knyga pakeliui į savarankišką gyvenimą buvo kelis kartus perskaityta (vis be to priešlapio), kol pasitaikė proga vieną žiemą lankyti esperanto kalbos kursus. Man nerūpėjo tapti esperantininku – norėjau tik susipažinti su kalbos struktūra, taisyklėmis, kad galėčiau taisyklingai perskaityti ir savarankiškai išsiversti pirmosios mokytojos paliktą įrašą. Todėl ir esperanto kalbą pramokau tik tiek, kiek karvelis lizdą sukti – trys žagarai skersai, du išilgai, tiek ir gana.

„Jaunystės keliai vingiuoti, išsirink tiesų kelią...“

Mokytojos linkėjimas tarsi nepavėlavo, paskui lydėjo ir tebelydi primindamas, kad kiekvienas žodis, pasklidęs erdvėje bet kokia forma, yra savaip reikšmingas, aidėdamas daug nuveikia.

Lankydamasis gimtinėje, ant pirmosios mokytojos kapo kartais uždegu žvakelę ir žiūriu, ar jos liepsna tiesiai į aukštį smelkiasi, ar ima vinguriuoti...“

Istoriniai kontekstai

Esperanto

Skaityti

Prano Juozapavičiaus kraštotyros rankraščių rinkinys. Žymūs kauniečiai. Liudas Zamenhofas - esperanto kalbos kūrėjas / Pr. Juozapavičius. - 1959

peržiūrėti

Mokintuve terptautiszkos kalbos Dro Esperanto / prakalba, kalbomokslis, straipsniai dėl skaitymo, žodinas terptautiszkas-lietuviszkas ir lietuviszkas-terptautiszkas iszdave K.A. Dąbrauskas. - 1890. - 62, vii p.

peržiūrėti

Mokykimės esperanto! „Lengviausia priemonė susipažinti bei susisiekti su plačiuoju pasauliu yra tarptautinė esperanto kalba“. - apie 1930]. - [1] p.

peržiūrėti

Kas galėtų pasakyti? „A: Esperanto yra labai lengva kalba“ / L[ietuvos] esperanto s-ga. - 1940

peržiūrėti

Ar nenuostabu? - apie 1938]. - [4] p.

peržiūrėti

Juozas Mačernis. Knygelė „Kas yra Esperanto?“

peržiūrėti

Nežinomas fotografas. Esperanto kursų Laukžemėje klausytojai. 1927

peržiūrėti

Atvirlaiškis rokiškėnui Motiejui Masiuliui, rašytas esperanto kalba. 1931

peržiūrėti

Autografų kolekcija. F7, Laiškai: raidė "Z". [Laiškas] / Zamenhofas (Samemhof) Liudvikas, esperanto kalbos sukūrėjas - Albertui Liudvikui Zoštautui. - 1903

peržiūrėti

Litova esperanto - revuo / ats. redaktorius Edv. Medišauskas. - 1929-[1932]

peržiūrėti

Lietuvos žvaigždė / ats. red. Vladas Butkus (Vl. Butkevičius). - 1914; 1922-1926; 1935-1940; 1991-

peržiūrėti

Litovaj popolaj kantoj kaj dancoj : Klumpes / muziko de P. Tomašaitis

peržiūrėti

Petras Ločeris. Biržų gimnazijos esperantininkai. 1924

peržiūrėti

Alfonsas Čepauskas. „Litova esperantista jurnalista asocio“ ekslibrisas. 2011

peržiūrėti

Keliautojas, antropologas, vedų kultūros tyrinėtojas, rašytojas ir žurnalistas, esperantininkas, vertėjas Antanas Poška / Audronius Ulozevičius. - 1983

peržiūrėti

Laikraštėlių kolekcija. Kiti leidiniai. Pirmieji žingsniai. Nr. 3-4 / atsak. red. J. Bicka. - 1925.10-11

peržiūrėti

Kiti bendruomenės radiniai

Bendruomenė vienija į Anykščius sugrįžusius ir naujakurius, kelia naujus vėjus ir skersvėjus. „Nauji vėjai“ daugiausia veikia kultūros, ekologijos bei socialinėje srityje.

Svajonių knyga
Orų dienoraštis
Senelio žvejybos dėžė