Žydų ženklai Anykščiuose
< Ankstesnė istorijaKita istorija >

Žydų ženklai Anykščiuose

2012-aisiais pirmą kartą susivienijusios Anykščių bendruomenės suprato, kad mieste iki tol nebuvo jokio žydų atminimo ženklo, pastatyto dabartinių gyventojų iniciatyva.

Domėjimasis žydų bendruomene anykštėnams kyla natūraliai – miesto senamiestyje yra daug išlikusių žydams priklausiusių namų, stovi sinagoga, o nuo jos matyti ir senosios žydų kapinės.

 

XVII a. pabaigoje Anykščiuose įsikūrusi žydų bendruomenė per kelis amžius čia įsitvirtino, suklestėjo ir ilgainiui sudarė gyventojų daugumą iki pat Antrojo pasaulinio karo. 2012-aisiais pirmą kartą susivienijusios Anykščių bendruomenės suprato, kad mieste iki tol nebuvo jokio žydų atminimo ženklo, pastatyto dabartinių gyventojų iniciatyva. Taip gimė idėja pagerbti Anykščių menininką R. Baraniką, apie kurį Lietuvoje žinoma daug mažiau už kitą garsų anykštėną A. Baranauską. Pasakoja Tautvydas Kontrimavičius:

„2012 m. rugsėjo 23-iąją, kai visoje Lietuvoje buvo prisimenama Žydų genocido diena, Anykščiuose buvo prabilta ne tik apie žūtį, bet ir apie laimingąją lemtį – išlikimą. Tą sekmadienį pačioje Anykščių senamiesčio širdyje, Sinagogos aikštėje, buvo pristatytas atminimo suolelis, kuris jau aštuonerius metus primena vieną žydų kilmės žmogų, tapusį pasaulio įžymybe, bet visą gyvenimą save laikiusį anykštėnu.

Rudolfas Baranikas (1920–1998) – Anykščių vaikas, Lietuvos patriotas ir pasaulio taikos dailininkas. Šie žodžiai, lietuvių ir anglų kalbomis įrašyti ant suolelio, atspindi to anykštėno gyvenimo kelią. Laiku pajutęs menininko talentą, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jis išvyko anapus Atlanto siekti išsilavinimo. Paskui ilgai neberado kelio atgal į savo vaikystės miestą, kurio pakraštyje tarp pusantro tūkstančio sušaudytų žydų atsidūrė ir jo tėvai, sesuo. Užtat išsaugojo lietuvybę – savo literatūrinę kūrybą spaudoje dažniau nei pavarde pasirašinėjo Anykštėnu, o prisistatydamas kaip dailininkas nepamiršdavo pridurti esąs iš Lietuvos.“

 

 

 

„R. Baranikas buvo ne tik meno pasaulio žmogus – jis buvo menininkas politikas. Jo gyvenimo principas irgi išrašytas ant suolelio – „Gyvenimo paveikslui pakanka ir poros spalvų“. Tik juoda ir balta spalva vyrauja jo tapyboje, o politikoje jis buvo toks pat kategoriškas. R. Baraniko atminimo suolelis Anykščių senamiestyje buvo pastatytas Anykščių miesto bendruomenių tarybos iniciatyva ir Vietos bendruomenių savivaldos 2012 m. lėšomis. Vieno likimo pavyzdžiu jis liudija ir Anykščių dvasios stiprybę, primena, kad pasaulis visais laikais buvo ir yra atviras kiekvienam talentui ir iniciatyvai.

Jau kelis kartus prie suolelio buvo rengiamos ir meninės, ir žydų likimą primenančios akcijos. Vienu metu suolelis buvo apkrautas Anykščių miesto akmenėliais, ant kurių mokiniai užrašė jiems žinomus Anykščių žydų vardus. O kartais rugsėjį ant suolelio anykštėnai padeda simbolinį krepšį antaninių obuolių, kurių skonio lyg didžiausio savo vaikystės malonumo R. Baranikas nepamiršo visą gyvenimą.“

 
 
 

Domėjimasis žydų bendruomene anykštėnams kyla natūraliai – miesto senamiestyje yra daug išlikusių žydams priklausiusių namų, stovi sinagoga, o nuo jos matyti ir senosios žydų kapinės. Todėl kai besimokydamos mokykloje Lina ir Irma turėjo sugalvoti temą istorijos darbui, bendraklasės pasirinko rašyti apie Anykščių žydų bendruomenę. Pasakoja Irma Smalskienė:

„Būnant kokioj 11 klasėj mokykloje reikėjo rašyti projektinius darbus. Su klasės drauge Lina susėdusios nutarėme, kad rašysime darbą apie Anykščių žydus, jų istoriją. Net neįsivaizduoju, kodėl pasirinkome šią temą, bet dirbti ties šiuo projektu tikrai buvo labai įdomu. Pamenu, kaip dviračiais išmaišėme didelį plotą Anykščiuose, lankydamos su žydų istorija susijusias vietas. Ieškojome jų sušaudymo vietų, lankėme kapines, domėjomės istorinėmis nuotraukomis, žydų veikla tarpukariu. Lina turėjo fotoaparatą, tad mūsų darbą gausiai iliustravo mūsų pačių darytos nuotraukos.

Labiausiai iš viso darbo įstrigę du dalykai: tai senųjų žydų kapinių tyrinėjimas, kai su drauge išmaišėme iš pažiūros paprastą pušimis apaugusį kalną, kurio teritorijos dydis iki šiol mena, kiek gausiai Anykščiai buvo apgyventi žydų. Atkasėme samanomis apaugusį vieną geriau išsilaikiusių antkapių, jį nufotografavome. Tada dar abi kalbėjomės, kaip keista, kad tos kapinės taip apleistos ir praktiškai apaugusios žolėmis ir žemėmis užmarštin, nors savo kultūroje turėjome visai kitokį kapinių vaizdą.“

 

„Antras labiausiai įstrigęs ir netgi šokiravęs faktas buvo žinia, jog po karo buvo masiškai nešami žydų antkapiai, kurie sugulė ne vieno anykštėno statomų namų pamatuose. Vieną tokį namą, jeigu gerai pamenu, radome ir nufotografavome. Ant pamatų dar matėsi kažkokie užrašai. Gali būti, kad dabar pamatai jau užtinkuoti ir nieko nebesimato.

Darbas išties praturtino žinias ir leido labiau susipažinti su krašto istorija. Jį su Lina atlikome su didžiuliu entuziazmu ir gavome labai gerą įvertinimą.“

 

Istoriniai kontekstai

Rudolfas Baranikas – (ne)žinomas protesto menininkas iš Anykščių

Skaityti

Vincas Uždavinys. Turgus Anykščiuose. 1930

peržiūrėti

Nežinomas fotografas. Turgaus diena Anykščiuose. 1940

peržiūrėti

Anykščių žydų teatro trupė. 1931-08-08

peržiūrėti

Anykščių žydų teatro trupės grupinė nuotrauka. 1939

peržiūrėti

Nežinomas fotografas. H. Šumacheris su anykštėnais. 1935

peržiūrėti

Anykščių pradžios mokyklos Nr. 2 moksleivio T. Henecho ketverių metų kurso baigimo pažymėjimas. 1934-05-30

peržiūrėti

Anykščių pradžios mokyklos Nr. 2 moksleivio pažymėjimas. 1940-06-16

peržiūrėti

Eugenijus Kulvietis. Atvirukas „Liudiškių piliakalnis, Anykščių valšč.“

peržiūrėti

Antanas Puodžiūnas. Anykščių miesto centrinė dalis. 1970

peržiūrėti

[Vytauto Osvaldo Virkau ekslibrisai]. eX LiBris Rudolf BarANik / Vytautas Osvaldas Virkau

peržiūrėti

Kiti bendruomenės radiniai

Bendruomenė vienija į Anykščius sugrįžusius ir naujakurius, kelia naujus vėjus ir skersvėjus. „Nauji vėjai“ daugiausia veikia kultūros, ekologijos bei socialinėje srityje.

Senelio žvejybos dėžė
Orų dienoraštis
Kryptis Anykščiai