Parkas

Eglė Nedzinskaitė, Viola Klimčiauskaitė

Gerai, galvoju – niekas nevaikšto, niekam neįdomu. Tik įėjom į vidų, ir pasipylė žmonės: atėjo vienas vyresnio amžiaus žmogus, prisėdo. Tada atėjo šeima su vaikais. Ir iš karto visas mūsų gyvenimo ratas tapo pilnas žmonių.

„Tas tiltelis, tiesą pasakius, mūsų vienas iš sėkmingesnių projektų. Nes, bent jau pačiais pirmais metais, nežinia kiek nuotraukų buvo padaryta feisbuke ir anykštėnų, ir Anykščių svečių.“

Anykščiuose naujai susikūrusi „Naujų vėjų“ bendruomenė 2018-aisiais užsimojo sukurti žalią, neformalią susitikimų erdvę Anykščių miesto žmonėms – „Gyvenimo ratą“. Jis turėjo būti skirtas bendrauti, kurti ir įvairių kartų atstovams suburti, gerinti jų sveikatai ir stiprinti ryšiams su gamta. „Nauji vėjai“ įgyvendino ir daugiau idėjų, nuspalvinančių seną miesto parką naujomis spalvomis. Tiesa, ne visiems anykštėnams šios idėjos suprantamos. Apie savo veiklą pasakoja bendruomenės narės Irma ir Agnė:

Irma: „Šiaip bendruomenės visos apčiuopiamos veiklos labiausiai matomos Vyskupo skvere. Nes mes ten ir renginius darydavom, pirmosios šviečiančios instaliacijos buvo pakabintos virš terasos Vyskupo skvere. Mes ir toliau norėjom ten puošti ir puoselėti, nes ir blukio deginimus, ir visokius kitokius renginius darydavom būtent Vyskupo skvere. Bet vienais metais savivaldybė sugalvojo, kad jie nori visą miestą papuošti šviečiančiais sodais, ir mūsų burbulai jau nebeįsipaišė. Todėl mes vis tiek kažką norėjom padaryti ir kaip alternatyvą sugalvojom, kad galim parką apšviesti.

Sutarėm su architektais, jiems idėja patiko, ir parašę projektą mes apšvietėm pirmąjį tiltelį. Tas tiltelis, tiesą pasakius, mūsų vienas iš sėkmingesnių projektų. Nes, bent jau pačiais pirmais metais, nežinia kiek nuotraukų buvo padaryta feisbuke ir anykštėnų, ir Anykščių svečių – labai daug kas fotografavosi prie tų tiltelių. Aišku, teko susidurti ir su įvairiais vandalais, su nutraukinėjimais laidų, teko bendrauti ir su policija, visokių ten reikalų buvo.“

„Ir, aišku, parke pagal projektą esame įrengę „Gyvenimo ratą“ – pakeltas lysves. Tose pakeltose lysvėse, kurios yra suformuotos pagal baltiškus motyvus, auginame senųjų lietuviškų veislių gėles ir prieskoninius augalus. Viduryje stovėjo tipis, kur galima buvo ugnelę kūrenti, ten vyko įvairios edukacinės programos. Dabar tipį nuėmėm, nes vėlgi truputėlį tokia priešprieša su visuomene buvo – ne visai suprato kai kurie asmenys, pradėjo plėšyti, vienu metu ir padegę buvo. Ten jaunimo nelabai gražūs pasisėdėjimai vykdavo viduje – nes niekas nemato, labai patogu. Ir dar, be to, kadangi ten gruntas vienoj vietoj labai minkštas, pradėjo smegti tas mūsų tipis, tai mes jį tiesiog ilgainiui nuėmėm. Bet ir toliau ten kartais vieną kitą kokią veiklą padarom toj vietoj.

Šiaip parke dar miesto šventės metu užsiėmimus vaikams darėm „Gyvenimo rato“ erdvėj, tada darėm žvejybos varžybas šeimoms. Labai smagiai praleidom laiką. Mes parke buvom paleidę dumbliaėdes žuvis (irgi pagal projektą) ir po to bandėm jas žvejoti, aišku, visai ne tos žuvys kibo, bet nesvarbu, žvejams kibo įvairaus dydžio žuvelės. Ir po to labai skanią žuvienę valgėm.“

Agnė:„Svarbu paminėti, kad buvo šeimos varžybos ir didžiausia atrakcija vaikams buvo tas žvejojimas ir tiesiog ryšio kūrimas tarp šeimų, tarp bendruomenės. Ten tiesiog buvo labai smagus laikas, ir mūsų menininkė Morta padarė rankų darbo prizus. Prizus gavo visi už viską: už didžiausią šeimą, už gausiausius dalyvius, už žuvis – na, už viską, tiesiog visi buvo apdovanoti ir visi buvo labai laimingi.“

Irma:„Man buvo labai gražu žiūrėti, kaip atėjo tėtis su dviem dukrom. Tėtis atsinešė normalią meškerę, o dukrytės – tiesiog pagaliukus su virvytėm. Ir jie visi trys žvejojo.“

Agnė:„Ir dar atsirado Anykščių žvejų lygos nariai keli, profesionalūs žvejai, kurie padėjo joms: perrišinėjo meškeres ir rodė, kaip ką daryti. Deja, atsitiko nelaimė, ir jie nusprendė anksčiau baigti varžybas, bet vis tiek apdovanojimą gavo. Ir joms buvo irgi labai smagu.“

Irma:„O kalbant apie patį apšvietimą, tai šiuo metu parke jau yra du apšviesti tilteliai ir šiemet apšviesime trečią, kitais metais planuojame ketvirtą apšviesti, nes viskas atsiremia į pinigus. Finansavimą jau gavome trečiam tilteliui, tai šiemet jau nušvis trečias tiltelis.

Buvo visokiausių minčių gyvenimo ratą išardyti, užsėti žole ir taip toliau. Mes karantino metu per „Zoom“ susirinkome bendruomenę ir sprendėm, ką daryti. Išgvildenom kelis variantus: vienas iš jų – išardyti viską, kitas – apkalti viską ir padaryti suoliukus, sumažinti darželį, kad mažesnė priežiūra būtų, mažiau tų augalų. Dar buvo mintis palikti tik suoliukus be jokių gėlių, be nieko. Ir po viso to viena bendruomenės narė Gabrielė, ji dirba savivaldybėje, pasišnekėjo su miesto architekte – jai labai patiko idėja padaryti suoliukus kartu su gėlėmis. Tad mes sumažinome darželius ir dabar visa vidinė erdvė yra užkalta ir ten yra dabar suoliukai, gėlės koncentruotai sugrūstos į kampus.

Miesto šventės metu teko nueiti į parką, specialiai nuėjau pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo, nes prieš pat miesto šventę sukalė suoliukus. Tai kai atėjom su Žygiu, tuščia buvo. Gerai, galvoju – niekas nevaikšto, niekam neįdomu. Tik įėjom į vidų, ir pasipylė žmonės: atėjo vienas vyresnio amžiaus žmogus, prisėdo. Tada atėjo šeima su vaikais. Vaikai pradėjo po Kneipo taką lakstyti, tada atsisėdo pasėdėt. Ir iš karto tas visas mūsų gyvenimo ratas tapo pilnas žmonių. Kas sėdėjo, kas vaikščiojo, kas šiaip žiūrinėjo, kas po Kneipo taką basom vaikščiojo – aš dar nufilmavusi esu šitą, nu taip faina žiūrėt buvo, negaliu. Ir žmonės gyrė, jiem patiko, kad vat yra dar viena tokia erdvė, kad galima ateit, pasėdėt, pabūt tiesiog, nes ten ir šešėliukas toksai yra, karštą dieną galima pabūt. Todėl džiaugiamės, kad ir su savivaldybe pavyko tokį kompromisą rasti ir ji prisidėjo.“