Plaktukų muziejaus įkūrimas
< Ankstesnė istorijaKita istorija >

Plaktukų muziejaus įkūrimas

Norėčiau, kad kiekvienas, kuris perskaitys šią istoriją, atkreiptų dėmesį į vieną smulkmeną: į tą vakarą, kai kaimynas labai skubėjo ir su savo įrankiais neatsinešė plaktuko.

Likimo dovana galima pavadinti ir kaimynystėje meistraujantį bendravardį Saulių, kuris sutiko padėti statyti pavėsinę.

 

Vilkaviškietis Saulius nė negalvojo kraustytis iš gimtojo miesto, o juo labiau įkurti kokio nors muziejaus. Tačiau dėl netekties ir šeimos nario priežiūros teko keisti visus planus ir su žmona keltis į kaimą. Įveikti sunkų etapą padėjo pavėsinės projektas. Vizijos įgyvendinimas savomis rankomis ne tik suteikė džiaugsmo, bet ir pakeitė visos šeimos gyvenimą pačiu netikėčiausiu būdu. Pasakoja Saulius Matusevičius:

„Muziejaus atsiradimas mano gyvenime yra didžiausias netikėtumas ir siurprizas man bei aplinkiniams. Kai viską darai nelaukdamas rezultato, o tik todėl, kad patinka tai daryti iš visos širdies, ateina laikas, kai darbas duoda vaisius. Taip galėčiau apibūdinti mano muziejaus atsiradimą. Jį atidariau 2018 metų birželio 20 dieną. Žvelgdamas į ankstesnius įvykius matau, kaip mano likimo gijos persipynė su kitų žmonių likimais ir rezultatasPlaktukų muziejus.

Mes su žmona susituokę tvirtai apsisprendėme gyventi mano tėviškėje – Vilkaviškio mieste. Ten pragyvenome daugiau kaip dešimtmetį. Likimas iškrėtė pokštą ir susidarius labai nemalonioms aplinkybėms mūsų šeima turėjo grįžti gyventi į žmonos tėviškęDegučius. Po truputį apsipratome prie gyvenimo kaime, nors niekada ir nebuvome labai nutolę. Du skirtingi dalykai – grįžti į svečius ir gyventi nuolat. Kai jau apšilome kojas ir pradėjome tvirčiau galvoti apie ateitį, 2016 metų pavasarį nusprendėme statyti pavėsinę. Su šia idėja likimas padėjo galutinį tašką muziejaus atsiradime!“

 

 

 

„Planavome, kaip turėtų atrodyti pavėsinė ir kokių medžiagų reikės statybai. Likimo dovana galima pavadinti ir kaimynystėje meistraujantį bendravardį Saulių, kuris sutiko padėti statyti pavėsinę. Kaimynas užsukdavo vakarais ir duodavo užduotis kitai dienai, o aš turėdavau viską būti padaręs iki vakaro. Labai gerai pamenu tą vakarą, kuris buvo, manau, reikšmingiausias. Kaimynas užlipo kopėčiomis į pavėsinės centrą ir paprašė, kad iš jo įrankių dėžės paduočiau plaktuką“. Pasakoja Saulius:

 

 
 
 
 
 

„Visą vakarą mintyse sukosi plaktukai ir jų pritaikymas pagal profesijas. Išaušo rytojaus rytas, o aš jau laukiau Sauliaus, kad galėčiau pratęsti pokalbį apie plaktukus ir jų paskirtis. Jis pasiūlė važiuoti į turgų ir paieškoti man staliaus įrankio. Rytojaus rytą du Sauliai bildėjo į turgų. Ieškoti ilgai nereikėjo. Tuoj radome plaktuką su vinatraukiu ir grįžome namo. Su šiuo plaktuku, pirktu iš sendaikčių, pabaigiau statyti pavėsinę. Darbas buvo labai lengvas ir malonus.

Kitą sekmadienį Saulius vėl pakvietė važiuoti į turgų paieškoti kažko, tinkamo ūkiui. Nebuvo minties ieškoti plaktuko, bet vaikščiodamas po turgų atkreipdavau dėmesį į jų skirtingas formas, kurių niekur nebuvau matęs. Tai mane sužavėjo ir pradėjau pirkti plaktukus. Po mėnesio jų buvo pusšimtis, o įvairovė traukė akį. Norėjosi įrankius kažkur pakabinti, kad reikalui esant būtų galima lengvai surasti. Taip atsirado pirmos plaktukų kabyklos. Netrukus pradėjo trūkti vietos. Plaktukų buvau prikaupęs jau per pusantro šimto. Atėjo laikas apsispręsti, ar rinkti toliau, ar sustoti. Padaryti sprendimą buvo lengva, nes kuo daugiau domėjausi plaktukais, tuo daugiau atrasdavau jų rūšių ir formų. Atsirado minčių apie kažkokio pastato statybas. Savo mintis išdėsčiau Sauliui ir sulaukiau pritarimo. Nusprendėme, kad 2016 metų pavasarį pradėsime statyti patalpas, kurių apačioje bus mažos dirbtuvės, o palėpėje galėsiu sukabinti plaktukus. Atėjus pavasariui viskas ėjosi kaip per sviestą ir vasaros pabaigoje pastatas jau stovėjo. Per tą laiką plaktukų kiekis išaugo iki penkių šimtų. Vieną vakarą, dirbant naujose patalpose, į jas užsuko žmona ir viską apžiūrėjusi tarė: „Tu, Sauliuk, nekelk plaktukų į palėpę, kas lips ten juos apžiūrinėti.‘‘

 
 
 

„Tada rimtai viską apsvarsčiau ir supratau, kad plaktukai jau netilptų palėpėje. Nusprendžiau juos kabinti pirmame pastato aukšte ir atidaryti Plaktukų muziejų. 2017 metų visą savo laisvą laiką skyriau pastatui įrengti ir eksponatams išdėstyti, o 2018 metais birželio 20 dieną įvyko Plaktukų muziejaus Degučiuose atidarymas!

Štai kokia mano muziejaus atsiradimo istorija. Norėčiau, kad kiekvienas, kuris perskaitys šią istoriją, atkreiptų dėmesį į vieną smulkmeną: į tą vakarą, kai kaimynas labai skubėjo ir su savo įrankiais neatsinešė plaktuko. Jei Saulius būtų savo įrankių dėžėje jį turėjęs ir neprašęs, kad paduočiau savąjį, Plaktukų muziejus nebūtų atsiradęs. Iš šios mano istorijos galima suprasti, kad nebūtinai žmogus yra savo likimo kalvis, o kiekviena smulkmena kito žmogaus veiksmuose gali tavo likimą apversti aukštyn kojomis.“

Sauliaus Matusevičiaus netekome 2021 m. birželio 12 dieną, likus vos savaitei iki trečiojo plaktukų muziejaus gimtadienio Degučiuose. Čia Sauliaus nebėra, bet yra jo išsipildžiusi svajonė, kuri bus gyva tol, kol muziejų lankys žmonės.

 

 
 

Plaktukas, medinis

peržiūrėti

Geležinkelininko plaktukas-kaltas

peržiūrėti

Vyras kala dalgį

peržiūrėti

Veronika Šleivytė. Tėvas Steponas kala. 1934

peržiūrėti

Kiti bendruomenės radiniai

Apie savo pomėgius, virtusius kolekcijomis pasakoja plaktukų muziejaus Degučiuose, senovinių eglutės žaisliukų muziejaus Miežiškiuose ir senovinių radijo aparatų muziejaus Tiltiškių vandens malūne įkūrėjai.

Napoleono armijos plaktukas
Radijas - laisvės šauklys
Pasaga