Šakotis

Šakočio ragauti turbūt teko daugeliui, o jį kepti? Kepti pagal senąsias tradicijas: ant ugnies iš naminių produktų, viską nuo pradžios iki galo darant rankomis. Ir tomis pat rankomis ragauti dar karštus šakočio gabaliukus. Viena tokių laimingųjų – Daina Vitkauskienė:

„Kiekvienoje maisto prekių parduotuvėje galime rasti mažesnių ar didesnių šakočių, kuriuos valgome per šventes, įduodame lauktuvių užsieniečiams... Prisiminiau, kaip paauglystėje pas tetą Birutę Donėlienę gūdžiame Rokiškės kaime, Kretingos rajono vienkiemyje, kepdavome naminius šakočius iš 100 naminių kiaušinių, kilogramo sviesto, dviejų litrų naminės grietinės, 2 kilogramų miltų... Ir tešlą tam šakočiui ilgai sukdavome su tokiu storu mediniu gerai nugludintu rankos storumo mietu, vėliau sužinojau, kad tai buvo senovinis skalbinių lyginimo pagalys, ant kurio užsukdavo lyginamą daiktą..... Aš suku tešlą, o teta palengva pila visus reikiamus ir paslaptingus ingredientus. Galiausiai teta rankine šluotele suplaka iki purumo 100 kiaušinių baltymus ir prasideda pati malonioji dalis – šakočio kepimas.

Virš senos trobos kampe palei kaminą padaryto ugniakuro lėtai ir tolygiai suku medinį apvalų, į vieną pusę platėjantį volą, o teta ramiai ir tyliai, pasakodama visokius jaunystės linksmus ir liūdnus nutikimus, pila kiaurasamčiu neapsakomai skanią tešlą. Perteklinė tešla krisdavo nuo susiformavusių sukimo metu ragų į kaitrią apsauginę skardelę ir iš ten teta Birutė ją greitu rankos judesiu su tuo kiaurasamčiu surinkdavo ir drėbdavo atgal ant kepamo šakočio, tik visko nespėdavo surinkti, nes viena ranka suku palengva šakočio volą, o kita buvo laisva, tad mikliais pirštukais tuoj surasdavau tešlos likučių ....mmmm, kaip būdavo skanu laižyti. Tik iškeptą šakotį atsargiai traukdavo nuo to volo ir šio darbo teta niekam nepatikėdavo, bijodavo, kad kelias valandas keptas šakotis nesulūžtų. Toks iš naminių produktų iškeptas šakotis stovėdavo gerajame kambaryje mėnesius ir nesudžiūdavo, pastovėjęs būdavo dar skanesnis. Juose nebuvo jokios sintetikos, netgi puošimui gamindavo glajų „liukrą“ iš cukraus pudros ir iš sutrintų špinatų lapų sulčių, cukraus pudra išeidavo gražiai žalia.

Tuo metu aplink vienkiemį vyko melioracija ir keliai iki senos senelio statytos sodybos buvo nepravažiuojami, o pas tetą Birutę tų nuostabių šakočių žmonės važiuodavo arkliais, brisdavo laukais, nešini naminiais produktais. Teta Birutė buvo užgrūdinta gyvenimo negandų, jaunystė Sibire, sunkus darbas kolūkyje už kapeikas privertė tetą suktis iš situacijos, ir taip apie skaniųjų šakočių „bankuchenų“ kepėją gandas sklido plačiai. Rokiškės kaimo nebėra, teta Birutė po sunkios ligos išėjo amžino poilsio, o likęs šakočių kepimo suskeldėjęs volas vis primena apie neapsakomą tetos Birutės šakočių skonį.“