Senelio žvejybos dėžė
Daugeliui aplinkinių mergaitė atrodė truputį keista – juk mergaitėms reikia žaisti su lėlėmis, norėti gražiai pintis plaukus ar dėvėti gražias sukneles, o ne karstytis medžiais ir prašyti senelio vežtis žvejoti.
„O kas gali moteriai būti blogiau nei vaikinas, visą laisvalaikį norintis leisti žvejojant? Tik vaikinas, nenorintis kartu vežtis ir jos.“
Anykščiuose gyvenanti Agnė nuo pat vaikystės laužė stereotipus, kuo mergaitės turi domėtis ir užsiimti laisvalaikiu. Vienas šių pomėgių anykštėnei pelnė pripažinimą ir toliau užima svarbią vietą gyvenime. Pasakoja Agnė Tveritnevaitė:
„Gyveno kartą maža mergaitė, kuri mėgo karstytis medžiais, žaisti su kiemo berniukais futbolą ir kiekvieną sekmadienį laukti senelio, grįžtančio iš „savo bažnyčios“. Ne, senelis nebuvo labai pamaldus ar religingas, jis turėjo kitą tikėjimą – žvejybą. Kiekvieną sekmadienį, nesvarbu, žiema ar vasara, lyja ar sninga, jis anksti ryte važiuodavo žuvauti. O mergaitė dažną sekmadienį bėgdavo pas senelius pietų, kad galėtų pasitikti grįžtantį senelį ir pamatyti laimikį.
Būdama šešerių metų, mergaitė visų žuvų pavadinimus žinojo geriau, nei mokėjo skaityti, o tie reti kartai, kai senelis pasiimdavo į giminaičių kaimą prūde pažvejoti karosiukų, būdavo didesnė šventė nei nauja lėlė. Daugeliui aplinkinių mergaitė atrodė truputį keista – juk mergaitėms reikia žaisti su lėlėmis, norėti gražiai pintis plaukus ar dėvėti gražias sukneles, o ne karstytis medžiais ir prašyti senelio vežtis žvejoti...“
„Tačiau vėliau mokykla, naujos draugės ir visi kiti „mergaitiški“ dalykai pamažu sumažino domėjimąsi žvejybomis ir norą laiką leisti su seneliu, o ūgtelėjęs pusbrolis tapo senelio laisvalaikio kompanionu. Būdama beveik pilnametė ji sutiko vaikiną, su kuriuo draugavo ilgai ir laimingai... Na, ne visai... Vaikinas, kaip ir dauguma jo draugų, turėjo pomėgį... Žvejybą... Į kurią bėgant metams važiuodavo vis dažniau. O kas gali moteriai būti blogiau nei vaikinas, visą laisvalaikį norintis leisti žvejojant? Tik vaikinas, nenorintis kartu vežtis ir jos.
„Tau bus nuobodu, šalta, neįdomu, norėsi važiuot namo ir viską sugadinsi“ arba „niekas gi nesiveža mergų į žvejybą, nes moteris valtyje iškart reiškia, kad nieko nepagausi“. Tokie ir panašūs posakiai keletą metų būdavo atsakomi į prašymą važiuot kartu žuvauti. Tokioje situacijoje belieka tik pykti ir pyktis arba laukti, kol kas nors pasikeis. Ir kada nors viskas ima ir pasikeičia – gyvenime vaikino nebelieka, bet lieka daug nuoskaudų ir noro įrodyti, kad kažkas buvo neteisus.
Draugams pasiūlius nusivežti į poledinę žūklę, moteriškas azartas užsidega žalia šviesa. Na, poledinė žūklė – tai ne tas pats, kas šiltą vasaros dieną prūdelyje gaudyti karosiukus, bet pasirodo visai įdomus ir įtraukiantis užsiėmimas. O dar kai principinga mergina turi galimybę parodyt, kad kažkas ją neteisingai vertino ir kad visi pasakymai apie nemoterišką pomėgį yra patronizuojantys ir diskriminuojantys, įdomumas ir azartas pakyla iki noro dalyvauti varžybose.“
Pirmosiose savo varžybose Agnė prizinių vietų neužėmė, tačiau kitose didesnėse Dusetų poledinės žūklės varžybose iškovojo trečią vietą tarp dalyvavusių moterų. O 2015 m. „sužvejojo“ ir sidabrą varžybose Sartuose. Agnė prisimena pirmojo laimėjimo jausmą:
Dabar A. Tveritnevaitė kartu su Anykščių bendruomene organizuoja žūklės varžybas šeimoms. O tarp visų dalyvių jai ypač malonu matyti dalyvaujančias mergaites, pirmą kartą į rankas paimančias meškeres. Čia joms niekas nesakys, kad žvejyba – ne mergaičių užsiėmimas.
Kiti bendruomenės radiniai
Bendruomenė vienija į Anykščius sugrįžusius ir naujakurius, kelia naujus vėjus ir skersvėjus. „Nauji vėjai“ daugiausia veikia kultūros, ekologijos bei socialinėje srityje.
