Skautą baloje pažinsi
Simboliška, bet įsimintiniausias mano skautiškas nuotykis, apie kurį viliuosi pasakoti savo vaikams, įvyko 2018 metais, švenčiant lietuviškosios skautijos šimtmetį.
„Leidosi pasakiškai raudona saulė, viskas buvo ramu ir mes sumigome taip kietai, kaip miega tik skautai po beprotiškai intensyvios dienos.“
Skautai garsėja savo šūkiu „budėk!“, tačiau ir juos likimas kartais užklumpa miegančius. Apie džiaugsmą nelinksmose situacijose pasakoja skautė Goda Paulėkaitė:
„Mano tėvai, nors niekad nebuvo skautai, pasakodavo tokias istorijas iš savo jaunystės nuotykių, kad klausydamas galėdavai mirti iš pavydo. Visad bijojau nuo jų atsilikti šioje srityje, tačiau po vieno nutikimo su palapine dėl nieko nebesijaudinu.“
„Simboliška, bet įsimintiniausias mano skautiškas nuotykis, apie kurį viliuosi pasakoti savo vaikams, įvyko 2018 metais, švenčiant lietuviškosios skautijos šimtmetį. Buvo vasaros stovykla, per kurią išėjome į dviejų dienų tyrinėjimą Neries regioniniame parke. Pirmąją dieną daug žygiavusios, vakare atkakome į nakvynės vietą ir įsikūrėme – kadangi visas būrys, apie 15 merginų, turėjome tilpti į vieną didelę palapinę, buvo pastatytas tik jos viršus, be sandarių kambarėlių – rizikinga, tačiau tąkart skautišką atsakingumą įveikė jaunatviška paikystė. Po smagaus vakaro – košės ir dainų, maudynių ir dantų valymo Neryje – sugulėme ilsėtis. Leidosi pasakiškai raudona saulė, viskas buvo ramu ir mes sumigome taip kietai, kaip miega tik skautai po beprotiškai intensyvios dienos.“ Goda pasakoja toliau:
„Padėtis atrodė mažų mažiausiai tragiška – vienos, galvodamos apie dar laukiantį ilgą žygį, bandė snausti, kitos tramdė ašaras, o vyresniosios neįtikinamai guodė mažąsias, kad skautuose taip būna ir kad viskas gerai. Tačiau skautybė žavinga gebėjimu ne viską tobulai planuoti, bet atitinkamai reaguoti į neplanuotus dalykus. Kadangi buvom įpratusios dainuoti visur ir visada, nieks per daug nenustebo, kai kažkuri užvedė Keistuolių teatro dainą „Žemyn upe“. Mes įsijungėme ir netrukus traukėm visas žinomas dainas iš eilės, laidėm juokelius apie žuvis ir garsiai juokėmės. Netrukus iš gretimos palapinės atbėgo išsigandusi vadė su mažyčiu skudurėliu, bet išvydusi tas marias ir mus, bandančias nešlapti užpakalių ir sėdinčias ant likusių sausų salelių, nubalo. Nors ir pro ašaras, mums buvo taip gaivališkai smagu!
Tik po kurio laiko supratau, kad tąnakt pajutau tikrą laisvę – laisvę nepriklausyti nuo aplinkybių, laisvę netapti savo lūkesčių įkaite. 8-asis skaučių įstatas sako, jog skautė susivaldo, ji šypsosi ir dainuoja, kai sunku. Nors nemėgstam šio įstato, nes jo laikytis be galo sunku, tačiau tąnakt įgyvendinom ir jį – ko gero, puikiausiai istorijoje. Ir nuo tada žinau, kad džiaugsmas nepriklauso nuo aplinkybių – priešingai, kuo beviltiškesnė situacija, tuo jis gali būti galingesnis.“
Kiti bendruomenės radiniai
Vilniaus universiteto studentai ir dėstytojai, kurių dauguma susibūrę folkloro ansamblyje „Ratilio“.
