Apmilkas
Viens apmilkas (tep mano tarmėj vadina netyčinę klaidą) gali lydėt visą gyvenimą i jį biskį net pakeist.
„Ba kap buvau maža, pradėjau ait in tais kankles, tai Lietuvoj buvo krizė. Nelabai buvo iš ko nusipirkt tą instrumentą, tai tik poteriavau, kad mama turėtų pinigų sumokėt už muzikinę.“
Neretai geriausi dalykai gyvenime atrandami atsitiktinai ar per klaidą. Taip gimė žinomų patiekalų receptai, fizikų atradimai ir daugybė meilės istorijų. Ar žinojote, kad Lietuvoje vartojamas žodis tokioms klaidoms nusakyti? Apie viską tarmiškai papasakos Teresė Pučinskaitė:
„Jei jūs dar užsimerktut, tai viena koja jau būtut mano istorijoj. Aš jum norėtau parodyt fylmą apie tai, kap viens apmilkas (tep mano tarmėj vadina netyčinę klaidą) gali lydėt visą gyvenimą i jį biskį net pakeist. Kad tą fylmą pamatytut, jum reik įsivaizduot vieną ekraną, o jam – du langučius. Tuose abiejuose langučiuose per mišką in mokyklą aina po baltapūkę mergaitę, grainančią kanklėm. Sakytut, panašios atrodo, lygtai sesės būtų... Ale ne: viena – iš Suvalkijos, kita – iš Vylniaus. Josios viena kitos nepažįsta, ba tuos langučius skiria daugmaž dvylika metų... Įdomu, kodė jais matot i kada josios susitiks? Kad tai sužinotut, reikia išsiaiškyt apie apmilką, katrą ir minėjau pradžioj, tai prisiartysim pyrmą langutį.“ Teresė pasakoja toliau:
„Va i priartėjom lig tai vietai, kap ištirpsta dvylika metų tarp mūsų fylmo langučių i jie susilieja in vieną. Dartės matysit, kap aš susitiksu tą mergaitę iš pyrmo langiuko, katra baisiai panaši in mane mažą. Kap aš nuvėjau in savo pyrmą būrelio pamoką, tai toj mergaitė tę jau laukė manęs su savo dvyne sesute. Jos jau biskį mokėjo grait kanklėm, tai paė‘ kelias pamokas i paskui nusprendė, kad ais in kitą būrelį i tais kankles parduos. Vajei, mislinu, o aš savo mažiukių kanklių tai neturiu! Ba kap buvau maža, pradėjau ait in tais kankles, tai Lietuvoj buvo krizė. Nelabai buvo iš ko nusipirkt tą instrumentą, tai tik poteriavau, kad mama turėtų pinigų sumokėt už muzikinę.“
„Ale laikai pasikeitė, jir aš, devyniolikmetė, jau biskį dyrbau pati i buvau spėjus susitaupyt iš būrelio pamokų. Mislinau: nusipirksu, turėsu savo, nereiks skolytis, bus lengviau visur nešiotis – kūlvirsčiais ritosi mintys galvoj. Tep laukiau tos akimirkos iki tikrai apsikeisim: jai – pinigai, mą – skambanti dėžutė. Pagaliau laikydama savo kankles, pasijutau tokia laisva nuo perdėtos, net baimyngos atsakomybės už iš kito pasiskolytą instrumentą, tokia laimynga, kokia turbūt būtau buvus kanklių klasėj pyrmąsyk pamačius laumžirgio glostomą arfą, nupaišytą vaikystės knygutėj...“ Teresė tęsia:
Kiti bendruomenės radiniai
Vilniaus universiteto studentai ir dėstytojai, kurių dauguma susibūrę folkloro ansamblyje „Ratilio“.
