Svajonių knyga
Mes su dukra labai nekantravom greičiau padovanoti šitą dovaną, juk joje tiek meilės, atsidavimo, rūpesčio, kad net laukimas gniaužė kvapą.
„Svajojimas yra kūryba, kai kuriam mintyse – ilgainiui viskas realizuojasi mūsų realybėje. Tik kažkodėl suaugę pamirštam svajoti arba svajojam labai atsargiai.“
2020-ieji istorijoje išliks kaip pandemijos pradžios ir mokymosi gyventi karantino sąlygomis metai. Pasaulinė sveikatos krizė skaudžiai paveikė šeimas, kurių artimieji dirbo užsienyje. Ir taip retai matomi šeimos nariai, užsidarius sienoms, į namus lengvai sugrįžti nebegalėjo. Savo istoriją pasakoja anykštėnė Ieva Vogulienė:
„Mano dukra Elija labai mėgsta daryti visokius darbelius, todėl nuolat, radusi ką nors gražaus, viską kaupia, o vėliau tai paverčia rankdarbių medžiagomis. Vieną dieną ji darželyje pririnko pluoštą gražiausių kaštonų lapų ir padovanojo juos man. Žinodama, kad su tais lapais nuveiksim kažką įdomaus, pasiūliau Elijai juos susidžiovinti knygoje. Ilgainiui knyga su lapais liko pamiršta, bet praėjus keliems mėnesiams Elija prisiminė ir ištraukusi kelis lapus iš knygos atnešė juos ir šokinėdama iš džiaugsmo sako: „Mama, mama, sukurkim kažką!“
Pasiėmiau knygą, kuriose slepiasi daugiau lapų, laikau rankoje ir svarstau, ką čia Elijai pasiūlius. Matau, juk tai senas, niekam nebenaudingas mokymų metodologijos vadovėlis ir nieko per daug negalvodama tariu: „Padarykim tėčiui svajonių knygą! Juk tėčio gimtadienis už kelių dienų.“ Tai sakydama nė neįsivaizdavau, kas galiausiai išeis. Tik žinojau, kad noriu labai nustebinti savo vyrą. Su Elija mes Dariaus labai pasiilgom, labai. Gyvenimo vingiai taip susiklostė, kad karantino metu jis buvo užstrigęs Belgijoje ir nesimatėm jau kelis mėnesius, už kelių dienų jis grįš, o ir gimtadienis čia pat. Juk geriausia dovana – tai kažkas, kas yra daryta rankomis su meile.“
„Toliau čiupinėdama tą seną vadovėlį galvojau, kaip jį geriausiai panaudoti. Sukdama galvą prisiminiau, kad dar turiu purškiamų dažų nuo savo ankstesnių rankdarbių gamybos. Ilgai nedelsdamos nupurškėm tą knygą ir pradėjom bandyti lipdyti tuos lapus ant viršelio. Puikiai išeina. Po truputį gvildendamos idėją nutarėm, kad ten sudėsim daugybę savo laimės akimirkų ir išsipildžiusių svajonių, kad tėtis niekada nepamirštų, kaip visgi lengvai tos svajonės pildosi. Su šia knyga priminsim jam, kad tereikia svajoti. Niekada nenustot svajoti!
Svajojimas yra kūryba, kai kuriam mintyse – ilgainiui viskas realizuojasi mūsų realybėje. Tik kažkodėl suaugę pamirštam svajoti arba svajojam labai atsargiai. Arba sugalvojam norus tik tada, kai nukrenta žvaigždė. Nesąmonė! Norą galim sugalvoti bet kada, svajoti galim bet kada! Kam laukti, kol nukris kokia nors žvaigždė? Ne, tai ir ne pienės pūko darbas – tai mes patys! Kai pasiduodam svajonių tėkmei, tai labai lengvai kuriam aplink save begales lemtingų situacijų, kurios mus nuveda iki mūsų troškimų išsipildymo.
Klijuodamos ir rašydamos knygą su Elija prisiminėm daug fantazijų, kurios virto realybe. Pasakojau jai, kaip su tėčiu jos troškom, kaip mes jos labai norėjom ir dabar turim tikrą svajonių dukrytę. Daug istorijų viena kitai pripasakojom apie tai, kaip mūsų svajonės išsipildė. Sudėjusios į knygą viską, ką tą dieną sugalvojom, nusprendėm palikti ją nebaigtą. Kad bet kada bet kuris iš mūsų galėtume ją papildyti savo laimės akimirkomis, kurios jau išsipildė, arba tomis, kurioms dar reikia laiko. Nenustokim – svajokim! Slapčiausi troškimai pildosi. Tikrai! Mes su Elija tai žinom, savo kailiu patyrėm.“
„Mes su dukra labai nekantravom greičiau padovanoti šitą dovaną, juk joje tiek meilės, atsidavimo, rūpesčio, kad net laukimas gniaužė kvapą. Darius grįžo namo vieną dieną prieš savo gimtadienį, negalėjom išlaukti, todėl svajonių knygą padovanojom jam iš karto. Paėmęs ją į savo rankas, mūsų paragintas jis greitai ją išpakavo, atsisėdo ir pradėjo skaityti. Mudvi labai norėjom pamatyti, kaip Darius svajonių knygą skaito pirmą kartą.
Elija nuolat šokinėjo iš džiaugsmo, plojo stebėdama, kaip tėtis vis verčia naują lapą. Mažylė kartas nuo karto vis jam ką nors pakomentuodavo. Elijai patinka gauti dovanų, bet dovanoti patinka dar labiau. Kol tėtis skaitė knygą, ji negalėjo nuslėpti džiaugsmo ir susijaudinimo. Dar ji papasakojo, kad neseniai sugalvojo norą, kad greičiau galėtų pamatyti tėtį gyvai, pasakojo, kad labai norėjo greičiau jį apkabinti, nes labai labai pasiilgo: „Matai, tėti, mano noras išsipildė!“ Darius versdamas lapus kelis kartus pridūrė: „Jūs mane pravirkdyti sugalvojot?“ O aš visa tai stebėdama su plačia šypsena veide braukiau džiaugsmo ašaras. Tokios mažos akimirkos yra tikras svajonės išsipildymas.“
Kiti bendruomenės radiniai
Bendruomenė vienija į Anykščius sugrįžusius ir naujakurius, kelia naujus vėjus ir skersvėjus. „Nauji vėjai“ daugiausia veikia kultūros, ekologijos bei socialinėje srityje.
