Yamaha

Eglė Nedzinskaitė, Viola Klimčiauskaitė

Aš taip su juo susigyvenau, jog net nedrįstu jo vadinti daiktu. Jis mano kantrybės, valios, drąsos, garsų grožio mokytojas, psichologas, kuris padėjo išsiropšti iš tamsios bedugnės.

„Instrumentas žingsnis po žingsnio man pakluso ir sukėlė manyje pasitikėjimo jausmą bei džiaugsmą, kurių tuo metu taip trūko.“

Kaip susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą netekus regėjimo? Nuo Molėtų kilusiam Pranui kelią iš tamsos padėjo rasti muzikos instrumentas. Per jį atsirado naujų veiklų, draugų ir netgi darbas. Tačiau svarbiausia – sugrįžo džiaugsmas, kurį dabar instrumentas teikia kitiems likimo draugams. Pasakoja Pranas Pliuška:

„Papasakosiu apie tą, kuris mano gyvenime tapo išskirtinai svarbus. Galėčiau teigti, jog be jo man būtų sunku įsivaizduoti savo kasdienybę. Aš taip su juo susigyvenau, jog net nedrįstu jo vadinti daiktu. Jis mano kantrybės, valios, drąsos, garsų grožio mokytojas, psichologas, kuris padėjo išsiropšti iš tamsios bedugnės, su kuriuo dalinuosi mažais ir dideliais išgyvenimais, džiaugsmais. Tiktų jį vadinti tiesiog draugu. Nebyliu draugu jo nepavadinsi, nors pats savaime jis neprabyla, o tik kai liečiu jį pirštais. Jam suteikiau ne tik vardą – Ritmis, bet ir pavardę – Gerulis. Artimas ir mielas Ritmis Gerulis yra elektroninis klavišinis muzikinis instrumentas.“

„Draugystė prasidėjo, kai man užgeso akių šviesa. Teko griebtis šiaudo, kuris grąžintų bent kokią prasmę toliau egzistuoti. Laimei, tas mano sugriebtas šiaudas pasirodė besąs tvirtas laivas, pagreitintai pernešęs per visas netekties stadijas, per audringas iššūkių, išbandymų bangas užtikrintai plukdęs mane į visavertį gyvenimą, į sugebėjimą iš naujo atrasti save ir atgauti įvairius dar nepatirtus gyvenimo džiaugsmus. 1999 metais įsigijau „Yamaha“ firmos instrumentą. Pirmiausiai jis atitraukė mane nuo blogų minčių. Tas naujas draugas atvėrė man stebuklingą muzikinių garsų bei ritmų pasaulį ir įžiebė vidinę šviesą. Instrumentas žingsnis po žingsnio man pakluso ir sukėlė manyje pasitikėjimo jausmą bei džiaugsmą, kurių tuo metu taip trūko. Giminės, draugai, o vėliau ir pažįstami ėmė kviestis MUDU į savo gimtadienius, kitas šventes, bendruomenės – į renginius. Ritmis Gerulis ir aš ėmėme dalyvauti dainuojamosios poezijos konkursuose, festivaliuose. Instrumentas padėjo susirasti gausybę naujų draugų, bendraminčių, netgi darbą, tuo leisdamas pasijausti reikalingam, naudingam ir vis plačiau atverdamas duris į fizinę bei dvasinę laisvę. Už didžią dalį to, kokią gyvenimo kokybę turiu dabar, esu dėkingas savo pirmam instrumentui.“

„Kai prie jo prisėsdavau – viskas aplink tarsi išnykdavo. Likdavome tik mudu ir tai, ką sukurdavome kartu. Kiekvienas klavišas – lyg langas į vis kitokį pasaulėlį. O tų klavišų – 36 balti ir 25 juodi. Gerulis vieno mygtuko paspaudimu virsdavo į smuiką, fleitą, gitarą, violončelę... Iš viso 250 instrumentų. Sudauginę gauname 15 250 pasaulėlių. O juk dar 100 skirtingų ritmų! Su pirmais garsais jis mane panardindavo į svajonių pasaulį, kuriame taip gera, kad prarasdavau laiko nuovoką ir vis nenorėdavau atsitraukti. Labai mėgstu improvizuoti ir man sunku atskirti, ar mintys vedžioja pirštus per klavišus, ar, atvirkščiai, muzikiniai garsai piešia vaizdus, dėlioja mintis, svajas, fantazijas, kurių nemenka dalis vėliau pildosi. Greičiausiai vyksta abipusė sąveika tuo pačiu metu. Atrodo, lyg mes abu su instrumentu dviese turėtume savo atskirą pasaulėlį. Gerulis toks galingas, kad valandėlę kitą pasėdėjęs prie instrumento noriu apkabinti jau tą realų gražų pasaulį ir visus jo žmones, nors prieš tai galvoje veisėsi visokie nerimo kirminėliai. Ritmis šiuo metu iškeliavęs pas tą, kuriam jis galėtų grąžinti gyvenimo džiaugsmą taip, kaip kitados padėjo man, bet šilti prisiminimai visada su manimi.“

Kartais klavišinis instrumentas ne tik pakelia ūpą, bet ir sukelia nepavydėtinų situacijų. Pasakoja Pranas: