Visagino bendruomenė
Bendruomenė jungia labai skirtingus, įvairių tautų ir kartų Visagino gyventojus - nuo atvykusių iš tolimų kraštų iki čia gimusių, užaugusių ir savo miestą karštai mylinčių visaginiečių.
Bendruomenės istorijas surinko asociacijos „Kūrybinės jungtys“ narės: teatro režisierė Karolina Žernytė ir vizualiųjų menų kūrėja, edukatorė Austėja Tavoraitė.
Karolina: „Prieš susitikimą su Visagino bendruomene labai nekantravau - karantino metu trūko ne tik gyvo bendravimo, bet ir naujų pažinčių, bendravimo su suaugusiais žmonėmis. Teko ir prisiminti rusų kalbą, nes buvome perspėtos, kad taip bendrauti bus lengviau. Buvau daug girdėjusi apie Visaginą iš žmonių, kurie ten dirbo, gyveno, persikraustė iš didmiesčių. Įsivaizdavau šį miestelį kaip atskirą šalį, jei ne planetą, su savo taisyklėmis, pomėgiais, pasaulio suvokimu. Ir nesuklydau - visaginiečiai pasirodė be galo skirtingi, bet ir nepaprastai įdomūs, kiekvienas - savitas ir ypatingas.
Didžioji dalis istorijų pasakotojų buvo vyresnio amžiaus, ir tai tapo iššūkiu. Tačiau ne dėl naudojimosi technologijomis, ne dėl “senų” pažiūrų, bet dėl ilgamečių ir nepaprastų kiekvieno žmogaus gyvenimo istorijų, kurios pasakojo apie visus įmanomus buvusios Sovietų sąjungos kraštus, egzotiškas vietas ir visiškai mums nepažįstamus “uždraustų miestų” - atominės gamybos bazių - gyvenimus. Klausantis skyrėsi jaunystėje į Visaginą atsikrausčiusių rusakalbių, kuriuos iš įvairių tautelių žemių čia prisikvietė geresnio gyvenimo pažadas, meilė, profesinės galimybės ir lietuvių, kurios atkeliavo čia jau vėliau, smalsios ir atviros viskam.
Viską vainikavo čia gimusios ir užaugusios Oksanos paprastutis pasaulis tarp blokinių kiemų. Visaginas atsiskleidė kaip lengvo kurortinio oro ir patogaus išplanavimo miestas, kuris kadaise buvo ambicijų ir kultūros centras. Klausydamasi prisiminiau savo apsilankymus ten. Iš tiesų, atrodo, kad miestas prarado savo šlovę, bet dėl to nenusiminė. Jis liko nuolatinių atostogų vieta ten į pensiją išėjusiems šviesuoliams. Kiekvienas sau, savo šviesiuose butuose, jie stengiasi nekalbėti ir negalvoti apie sudėtingus dalykus, kurie visada buvo už juos didesni - permainas, pertvarkas, sistemas, likimus. Miškas, ežeras, dviratis, knyga, vaikai. Paprasti inteligentiškii žmonės su nepaprastomis istorijomis - štai tokie man pasirodė visaginiečiai. Ir net neabejoju, kad daugelį jų dar aplankysiu neformaliomis progomis.
Man pačiai, tiesą sakant, istorijų klausytis ne visada buvo lengva - kartais reikėjo įtikinti, kad sužinočiau daugiau detalių apie man nežinomus dalykus, kartais malšinti nesutarimus tarp skirtingų kultūrų, be to, šiek tiek vargino, kad esu atpratusi nuo rusų kalbos vartojimo. Bet norėjosi kiekvieno žmogaus klausti ir klausti, ir manau, kad jei kiekvienas iš pašnekovų parašytų po biografinę knygą, jos visos būtų nepaprastai įdomios.“
Austėja: „Viena iš šios bendruomenės istorijų yra apie milžinišką, spalvingą skiautinį, kuris manau geriausiai ir apibrėžia šią bendruomenę. Grupė aktyvių, spalvingų, talentingų ir ryškių žmonių, kurie susitiko vienoje zoomo erdvėje. Visi turintys daug minčių, idėjų, istorijų ir noro bendrauti, todėl teko atidžiau pasitelkti fasilitavimo įgūdžius, kad pavyktų išgirsti visų istorijas.
Visagino miestas įsiminė kaip pušynų, didelių gatvių ir ramaus ritmo miestas, o tame mieste tarp pušynų gyvena ir visi projekto herojai, kuriuose telpa istorijos ir apie festivalį, ir apie baletą, ir apie futbolą, elektrinę, dainas…
Man įstrigo projekto dalyvių pastebėjimas, kad Visaginas - miestas be tvorų ir iš tikrųjų, virtualioje erdvėje atrodo tvorų nebuvo irgi - visi aktyviai reiškė savo nuomonę, prieštaravo, sutiko, temperamentingai ir aktyviai dalyvavo.“
Šios bendruomenės radiniai
