Du akmenys
Ir štai netikėtas rėkiantis skambutis: „Kur garsas?!!“ Sakau, yra. Kol išsiaiškinome, kad tradiciškai jie garsą jungia prie kito akmens, lygiai kitoje pusėje Visagino...
„Kadangi įžymusis, nuolat fotografuojamas, reprezentacinis akmuo yra prieš mano kabineto langus, vis stebėjau, kaip renkasi žmonės. Jų beveik nebuvo…“
Visaginas – unikalus Lietuvos miestas. Ne tik urbanistiniu planavimu, bet ir gyventojų tautinės sudėties įvairove. Iš visos Sovietų Sąjungos atvykę atominės elektrinės darbuotojai apsigyveno naujame mieste miškų apsuptyje, pačiame Rytų Lietuvos pakraštyje. Nors po šešiolikos metų neliko nei senosios sąjungos, o vėliau ir pačios elektrinės, skirtumai, palyginti su likusia Lietuva, vis dar ryškūs. Apie nuolat vis atsikartojančią savo kultūros darbo patirtį Visagine pasakoja Dalia Savickaitė:
„2008 m.po poros mėnesių darbo Visagino savivaldybėje, vedėjos pavaduotojos kultūrai pareigose, buvau pakviesta į pasitarimą mero pavaduotojos kabinete. Ten jau laukė p. Galina Sitnik – daug pagarbos nusipelniusi Visagino mokytoja, vadovaujanti Pensininkų draugijai. Čia buvo tariamasi dėl Pergalės didžiajame tėvynės kare minėjimo. Gerai įsisąmoninau, kad turiu suorganizuoti galimybę jiems naudotis KC „Bangos“ sale ir sutvarkyti įgarsinimo reikalus „prie akmens“. Bandžiau aiškinti, kad derėtų gegužės 8 d. minėti kaip pergalės Antrajame pasauliniame kare dieną, bet sulaukiau tik rūsčių žvilgsnių.
Nusprendusi pajusti vietos vyresniųjų nuotaikas, stropiai įvykdžiau mero padėjėjos paliepimus. Ir štai lemtingoji diena. Mūsų garsistas V. Falejevas atėjo perklausti, ar tikrai reikia įgarsinti prie kertinio akmens, kurį 1975 m. rugpjūčio 7 d. pastatė atominės ir miesto statytojai ir kurio kontūrai primena Lietuvą. Užtikrinau, kad taip, ir dar paskubinau, kad nespės. Kadangi įžymusis, nuolat fotografuojamas, reprezentacinis akmuo yra prieš mano kabineto langus, vis stebėjau, kaip renkasi žmonės. Jų beveik nebuvo… Pagalvojau: matai, kokie susipratę Visagine.“
„Ir štai netikėtas rėkiantis skambutis: „Kur garsas?!!“ Sakau, yra. Kol išsiaiškinome, bet jau su garsistu, kad tradiciškai jie garsą jungia prie kito akmens… Sutvarkėme garsą prie akmens, kuris stovi šalia žuvusiems kare atminti memorialo, lygiai kitoje pusėje Visagino... Dalyvavau ir minėjime salėje: labai neįprastai jaučiausi tarp reikšmingų, ordinais ir medaliais pasipuošusių vyrų ir moterų bei dovanėles dalijančio jaunimo, Putino pinigėlius – vyresnių moterų… Stebino ir mero pavaduotojos liaupsės susirinkusiems… Labai tarybinių laikų scenarijus, tik ne su pionieriais, o su skautais, kurie, pasirodo, tobulėjo Rusijoje… Mano požiūris, pasiūlymai, veiksmai nepraėjo be pėdsakų, pensininkai nesutiko vadintis senjorais ir gal metus ponia G. Sitnik su manimi nebendravo.
Galima sakyti, kad buvusios tarybinės kultūrinės vertybės sudarė daugumos visaginiečių kultūrinės orientacijos pagrindą. Ryškėjo bendras kai kurių vyresnių visaginiečių, atvykusių į šias vietas dar tarybiniais laikais, bruožas – jie tarsi bandė savintis meilės Visaginui monopolį: neva vėliau į miestą atvykusieji negalį labiau už juos mylėti miesto, kurį patys statė. Kiekvienas naujas žmogus čia „filtruojamas“ ir priimamas tikrai ne iš karto. Įsigilinus aiškėja, kad jų meilės turinio esmę sudaro tarybiškumo nostalgija.“
„Pusiau uždaras, Rusijos žvalgybos tarnybų kontroliuojamas miestas buvo skirtingai suprantamas tiek jo statytojų, tiek vietinių bei respublikos gyventojų. Visaginas – miestas, kuriame jo kūrimosi dalykus pasakoja visos jame gyvenančios kartos. Vis kitaip. Jaunimas, augdamas rusakalbėse šeimose, perima tėvų vertybių sistemą, bet jų gimtinė jau yra Lietuva, o tėviškė – Visaginas, apie kurį jie žino mažai ir „dvejina“ savo vertybines nuostatas ieškodami, su kuo save sutapatinti. Ar galima kaltinti jaunuosius visaginiečius, jei miesto rusakalbėse mokyklose Lietuvos istorija iki 2003 m. buvo dėstoma pagal 1986–1989 m. parašytus tarybinius istorijos vadovėlius, kuriuose nebuvo naujos medžiagos ir vertinimų?
Visaginas savitas dar ir dėl to, kad šis miestas yra išlaikęs kaimo kontrolės mechanizmą, kur vyresnė karta lyg ir kontroliuoja jaunesniąją. Kodėl? Miesto statyti jie atvažiavo ne vienu traukiniu, ne iš karto visi ir butus turėjo. Seniau atvykęs stebėjo naujakurį, bendravo, padėjo vienas kitam. Po to augo jų vaikai, tėvai patarinėjo vieni kitiems, nes senelių čia nebuvo... Taip vienas kitą pažindami, paremdami pastatė miestą, užaugino vaikus, sulaukė anūkų, kurie vienas kitą pažįsta.“
„Supratau, kad mano kūrybos laisvė – nepaviršutiniškai parodyti Visagino, sparčiausiai senstančio jauniausio Lietuvos miesto, turtingą paveldą. Naudoti renginių scenarijus, derinančius įvairių kultūrinių grupių ir išsilavinimo interesus, atrasti visiems priimtiną jų pateikimo formą. Suprasti, kad norint sėkmingai gyventi yra aktualu integruotis į Lietuvos kultūrinį lauką. Kita linkme dirbant – reikia padėti Lietuvai atrasti ir suprasti Visagino esmę, paslėptus skaudulius ir turtus. Suprasti, kad šiam miestui reikia pagalbos siekiant tapti kokybiškai integruota į Lietuvą savivaldybe.
O mano santykiai su Galina Sitnik tapo nenusakomai šilti, kai ji suprato, kad aš noriu padėti nežemindama jų tautinio orumo, kad Visagino pensininkai tikrai gali vadintis senjorais, kad senatvėje iš mūsų atimamos jėgos orientuoja mus spręsti egzistencinius dalykus, kad visose tautose žmogus vienodas savo ankstyvojoje kultūrinėje stadijoje ir senatvėje. Dabar ji pas dukrą vienoje iš Skandinavijos šalių.
Šiandien jau žinau, kad yra ir trečias akmuo – prie atominės elektrinės...“
Kiti bendruomenės radiniai
Bendruomenė jungia labai skirtingus, įvairių tautų ir kartų Visagino gyventojus - nuo atvykusių iš tolimų kraštų iki čia gimusių, užaugusių ir savo miestą karštai mylinčių visaginiečių.
