Kaimynystė

Eglė Nedzinskaitė, Viola Klimčiauskaitė

Net nepajutau, kaip greitai po šios minties pirštas palietė Aldonos durų skambučio mygtuką. Žinojau, kad jeigu mama sužinos, kad vaikštau pakiemiais, supyks, bet smalsumas ėmė viršų.

„Negali būti! Parbėgau namo, vėl atgal prie kaimynų durų – tikrai taip, kalba ta pati teta ir net taip pat apsirengusi.“

Kas augo daugiabutyje, atsimena, koks didelis tuomet atrodė namas su begalybe durų, o už jų – tiek smalsumą žadinančių dalykų. Už kaimynų durų gali slėptis netikėčiausi radiniai: nuo skirtingų televizorių iki gyvūnų, kuriems gyventi bute labai neįprasta. O kartais žygiai po butus baigiasi ir tragikomiškai. Apie savo kaimynystės atradimus pasakoja Lina Puodžiūnienė, Giedrė Laukutė ir Irma Jokštytė.

„Buvau kokių 4-erių, tuo metu gyvenome Jurbarke, Žemaitės g. 14. Tai buvo šeimyninis bendrabutis, ir mums, vaikams, buvo labai linksma, nes žaidimų aikštelė būdavo čia pat, už durų – visas ilgas koridorius. Smagiausia būdavo vakarais, kai mamos gamindavo vakarienę ir zuidavo pirmyn ir atgal nuo buto iki bendros virtuvės koridoriaus gale. Mes makaluodavomės mamoms po kojomis ir lakstydavome po visą koridorių, persmelktą įvairiausių patiekalų kvapo. Pro dažnai varstomas butų duris pralėkdami dažniausiai matydavome tėčius, žiūrinčius televizorių. Vieni kaimynai turėjo televizorių „Horizont“, kiti „Rekord“, o mes – „Baltika“.

Tą vakarą viskas buvo kaip paprastai, tačiau bėgdama pro atvertas kaimynų buto duris aš pamačiau, kad jų televizorius rodo tą patį, ką ir mūsų. Negali būti! Parbėgau namo, vėl atgal prie kaimynų durų – tikrai taip, kalba ta pati teta ir net taip pat apsirengusi. Negalėjome patikėti, patikrinome visus 5 aukšto televizorius, išdrįsome net nusileisti į svetimą ketvirto aukšto koridorių. Tykojome, kada atsidarys durys ir pamatysime, ką rodo kitas televizorius? Ir ką jūs manote? Tą patį!!! Čia tai stebuklas – televizoriai tai skirtingi, o rodo tą patį!!! Tai buvo didysis to vakaro atradimas!“

Giedrė:

„Užrakindama namų duris galvojau, ką čia nuveikus šiandien. Evelina su Justu išvažiavo į sodą. Milana su baba išėjo prie upės. Kristė – pas artimuosius, grįš tik vakare. Užrakinusi duris, raktus, suvertus ant raištuko, užsidėjau ant kaklo. Viena ranka braukdama per šiurkščią, sodriai žalia spalva nudažyta laiptinės sieną, lipau laiptais žemyn. Net nepajutau, kaip sustojau prie vienų antro aukšto durų. Ten buvo Aldonos Šimkūnienės namų durys. Žinojau, kad ji yra kiemo valytoja, straini, bet labai apsikuitus moterėlė, turėjo ilgus juodus pražilusius plaukus, visada ant bet kokio rūbo sugebėdavo pritaikyti savo amžinai nešiojamą gėlėtą žiurstą. Mintis dėstė greitakalbe. Buvo geros širdies moterėlė. Jos namuose dar nesu buvusi. Net nepajutau, kaip greitai po šios minties pirštas palietė Aldonos durų skambučio mygtuką. Žinojau, kad jeigu mama sužinos, kad vaikštau pakiemiais, supyks, bet smalsumas ėmė viršų. Aldona atidarė duris, ir nespėjus jai nieko pasakyti, aš pirma jai greitai išpyškinau:

– Laba diena, ar galėčiau užeiti į svečius dabar?

Kaimynka nusišypsojo ir greiteliausiai išbėrė, kad galiu užeiti. Kad turi naujų augintinių ir norės man juos parodyti, kad galėsiu pažiūrėti, kaip ji kepa tortą. Šio fakto nepaminėjau, Aldona gi dar ir skanėstus pagal užsakymą kepdavo. Bet kieme populiari nebuvo. Tuojau suprasit kodėl.

Net nespėjusi apsidairyti ir pašniukštinėti už rankos buvau nutempta į balkoną, kur gyveno du triušiai, dvi vištos ir trys katės. Ten buvo tiek daug kaku ir taip smirdėjo, kad norėjosi nerti atgal į kambarį, nors ir ten kvapas nepriminė gaivaus oro. Kambaryje daiktų buvo visur: ant spintos, spintoje, ir pati spinta užkrauta tiek, kad jos nesimatė. Kai Aldona išėjo į kitą kambarį, aš per daiktus užsiropščiau iki lubų ir paliečiau jas ranka, tai buvo nerealu. Į kitą kambarį buvo neįmanoma net užeiti, nes jis visas buvo užverstas daiktais, nesimatė net langų į kiemą. Šimtai visur prigrūstų daiktų man, penkiametei, bylojo apie tai, kad Aldona yra viena turtingiausių, kurias pažįstu, ir jos namai – visai kitokie, negu aš esu buvusi kitur. Ji man traukė įvairiausius nematytus daiktus. Man buvo taip įdomu, nes kiekvieną daiktą lydėjo kokia nors istorija. Nelabai aš tų istorijų supratau, nes jos buvo pasakojamos ne penkiametei suprantamu greičiu. Aš vos sugebėjau tvarkytis savo žaislų spintelėje, o va Aldona savo namus žinojo atmintinai.

Kai įėjome į virtuvę, viena vištų stovėjo ant stalo prie viryklės ir iš didelio indo lesė glajų būsimam tortui. Mačiau daugybę rakandų, sudužusios lėkštės čia tęsė gyvenimą toliau, nieko nebuvo galima išmesti. Įlindusi į spintą mano turtingoji kaimynė ilgai ten kuitėsi, atsisukusi į mane rankose laikė lėkštę su ne pirmo šviežumo sausainiais, o ant vienos iš rankovių pūpsojo prilipęs triušio kakas, beveik lietėsi prie lėkštės. Skanėstų, žinoma, atsisakiau, o Aldona stebėjosi, kad dar nematė vaiko, kuris nemėgtų piernikų (sausainių). Aš jų tikrai labai norėjau... Tądien buvau kiemo žvaigždė, nes, be manęs, nieks daugiau nebuvo matęs, kokių turtų turi Aldona.“

Irma:

„Artimiausi mūsų šeimos draugai, kurie mums buvo kaip antri tėvai, ilgai rinkosi Kaune butą. Prieš tai jie, kaip ir mes, nuomojosi namus įvairiose vietose, buvo metas, kai net gyvenome kaimynystėje. Bet štai pagaliau jie įsigijo savo būstą Partizanų rajone, prieš tai apžiūrėję daug variantų. Ir man labai patikdavo juos tuose naujuose namuose lankyti. Bet vienas iš pirmųjų apsilankymų naujajame jų bute labai įstrigo. Naujas rajonas – tai labai gerai. Nauja laiptinė ir nauji kaimynai – taip pat labai gerai. Nauja vasaros diena ir nauji, dar nenučiuožinėti turėklai – tiesiog nuostabu.

Bet eidama tokią vasaros dieną su nauja savo gitara į svečius supratau, kad vienas dalykas vis dėlto nėra labai geras net tada, kai yra itin naujas. Tai penktas aukštas penkiaaukščiame name be lifto. Ypač gerai tai pajutau vieną iš tų pirmųjų kartų, kopdama į viršų su savo nešuliais. Tiesiog išgyvenau tą visą neteisybės ir nepasitenkinimo skonį, trukdantį mėgautis naujumo džiaugsmu, kai tenka kopti taip ilgai į viršų...

Ir kai tik užlipau į tą nelemtą paskutinį aukštą, tos neteisybės kiekybė peraugo į kokybę ir aš nusprendžiau atvirai pasidalinti savo gimusiais apmąstymais to varginančio kopimo metu! Net nepaskambinusi į duris pravėriau jas ir pasakiau – teisybė veržėsi į laisvę. Aš sušukau: „Eikit jūs šikti! Paskutinis tik pašlemėkas gali gyventi penktame aukšte!..“ Gal dar ką nors būčiau pridėjusi, nes per penkis aukštus susikaupia daug dalykų, bet mane nutraukė nepažįstamas balsas, pasakęs, kad aš ne čia pataikiau... Vadinasi, ne į tą butą... Velnias, tai ir ne pas tuos pašlemėkus, kuriems taip atvirai galėjau tai pasakyti... Iškaitusi iš gėdos nėriau pro duris su dingusiu noru kada nors kam nors ką nors sakyti.“