Kulių krašto muziejus
< Ankstesnė istorijaKita istorija >

Kulių krašto muziejus

Dėl vykstančios melioracijos nyko vienkiemiai ir ištisi kaimai. Į kolūkio gyvenvietes išsikeldami žmonės atiduodavo daug jiems nevertingų daiktų, kurie kraštotyrininkams buvo tikras lobis.

Vieną dieną kažkas sako: „Jūsų muziejų kažkas iškrausto.“ Po pamokų lekiam žiūrėti – nu akurat – ten vyksta darbai.

 

Suplanuoji pabūti dvejus metus, o lieki visam gyvenimui. Taip nutiko Zuzanai Jankevičienei, kuri kartu su vyru atvyko mokytojauti į Kulių miestelį Plungės rajone. Čia pora netikėtai įsitraukė į naują veiklą. Pasakoja Zuzana:

„Kadangi buvom du istorikai, ne taip lengva buvo kažkur gaut tą paskyrimą. O čia pasiūlė butą mokytojų name, prie pat mokyklos. Nusiteikimas buvo toks – ilgai čia nebūsim. Rugsėjį atėjus į mokyklą direktorius labai mandagiai, bet taip, privaloma tvarka pasakė: „Čia toj klasėj prieš tai buvęs direktorius ir istorijos mokytojas buvo pradėję rinkti jau visokius buities rakandus. Jau jums tai tikrai čia yra veikla.“

 

 

Laikas tam buvo labai palankus: dėl vykstančios melioracijos nyko vienkiemiai ir ištisi kaimai: Unkuriai, Čiuželiai, Blidakiai, Palioniškiai, Pragiedruliai. Į kolūkio gyvenvietes išsikeldami žmonės atiduodavo daug jiems nevertingų daiktų, kurie kraštotyrininkams buvo tikras lobis. Zuzana tęsia:

„Na, imtis, tai imtis. Vyras įkūrė kraštotyros būrelį, kartu su vaikais dviračiais po kaimus važinėjo – tas tą davė, bus tas tą pasiūlęs. Tai ir kaupėsi, o toj mokykloj niekur grynai dėt. O šitam buvusios klebonijos pastate viršuj yra didžiulė salė – per šimtą kvadratų. Tai mes seniūnijos priprašėm ir ten pradėjom rengti muziejų. Ir 1972-aisiais susikraustėm, ten jau buvo gera ekspozicija. Vyras dar su pedantišku skrupulingumu į viską žiūrėjo, ne taip kaip aš – populiariai. Jis žiūrėjo, kaip turi būti istorijoj. Toks jo požiūris ir už tai jo negalima smerkti.“

 

 
 

XIX–XX a. sandūroje Kulių klebonijoje gyveno kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Čia, spaudos draudimo metais, jis rašė „Pragiedrulius“, redagavo „Tėvynės sargą“ ir „Žinyčią“. Pas Vaižgantą Kuliuose mokėsi ir Sofija Kymantaitė – būsimoji M. K. Čiurlionio žmona. Tačiau naujose patalpose muziejus veikė neilgai:

„O 1977 sugalvojo kolūkis šitą pastatą perimt ir įsikurti kontorą. Vieną dieną kažkas sako: „Jūsų muziejų kažkas iškrausto.“ Po pamokų lekiam žiūrėti – nu akurat – ten vyksta darbai. „O kur mūsų daiktai?“ Sako: „Ten ant raštinės viršaus“ (kitam pastate). Vyras jau vos drebėt nepradėjo: kur jo visi smulkiausi dalykėliai? Be jo žinios? Kur viskas? Atėjo kolūkiečiai, sumetė į tokias dėžes, kas pro šalį, kas ne ką. Tai buvo mums begalinis smūgis. Aš nušoviau pas pirmininką: „labą rytą“, išdėsčiau savo poziciją, kad šitaip nuvertintas mūsų darbas, kurį, atrodė, ir jis pats vertino – ir ekskursijas, ir svečius vesdavo, atvykusius į kolūkį kiaulių fermų žiūrėt, nes vis tiek turi kažką parodyt. Jis matė, kad man be galo skaudu ir tikrai įkandin atsiuntė brigadą žmonių, kurie tame pačiame pastate rūsį, skirtą muziejaus patalpoms, pradėjo įrengti. Nuėjo maniškis pažiūrėti – patalpos geros. Tada jau susikraustę pabuvom keletą metų ir pastebėjom, kad labai drėksta, pelija, ten ventiliacija prasta, kaminai buvo jau nuimti. Buvo pradėję vesti elektrinį šildymą, bet užtrumpino, taip ir liko nebaigta.“

 

 
 
 
 

Kulių meteoritas

 
 
 
 

Atėjo nepriklausomybė. Kulių krašto muziejui finansavimo niekas neskyrė, jis ir toliau glaudėsi senose patalpose. O kiek vėliau Zuzanos šeimą užklupo netektis:

„2004 metais mūsų šeimoj netikėtai atsitiko nelaimė. Per porą mėnesių vyras išėjo į anapilį. Tas mane sugniuždė. Tą sunkią žiemą atėjusi į muziejų pažiūrėti radau pritvinusią patalpą. Kadangi pastatas nešildomas, peršalo tie vamzdžiai ir pačią pirmą žiemą susprogo. Bet tiek vandens, kad sėmėsi į batus. Jėzus Marija, pagalvojau, mano žmogus iš kapų pareis… Pasikviečiau iš mokyklos porą vyrų, sunešėm mokyklon ir sukrovėm, kad bent sausai bus.“

 

 
 
Senasis Kulių klebonijos pastatas

 

 

Po šių išbandymų Zuzana sukūrė ekspoziciją apie Kulių mokyklos istoriją, o bundanti miestelio bendruomenė ją prispyrė atnaujinti muziejų:

„Per tą žiemą sukūriau mokyklos istorijos muziejų. Ir kai mes atsidarėm, man kažkaip širdį sušildė, kai aš pamačiau tų mokinių, kaip jie džiaugiasi radę savo pėdsakus. Atsinaujinusi bendruomenė pradėjo kelti tokius klausimus: ką čia Kuliuos padarius? Kaip čia tuos Kulius pagyvinus? Visi žiūri į mane – „vat ir muziejaus nebeturim“. Sakau: „Matau, kur jūs čia visi sukate, suprantu tą, niekas tų eksponatų nesuvalgė – didelė dalis jų yra. Bet žinot ką? Mano saulelė vakarop, aš pradėti galiu. O kas imsis, jeigu ką? Ar čia bus tokių entuziastų?“ Andrius Petraitis sako: „Nu padėt ir aš galėčiau kažkiek.“ O kaip aš viską taip spontaniškai linkus spręst, sakau: „Gerai, jeigu yra kas padeda, aš pažadu – padėsiu sutvarkyti viską.“ Ir pradėjom tvarkyti.“

 

Kai lankysitės Kulių krašto muziejuje, nepraleiskite objektų, kurie Zuzanai yra ypatingi. Apie juos ji pasakoja:

 

Józef Sebald. Nuotrauka. Sofija Kymantaitė. 1907

peržiūrėti

Žemaitiška poema / Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. - 1980

peržiūrėti

Žinyčia / redaktorius J. Tumas-Vaižgantas. - 1900-1902

peržiūrėti

Vaižganto Pragiedruliai. Kn. 1, d. 2. - 1918

peržiūrėti

Alfonso Beresnevičiaus sakralinio meno fotografijos kolekcija. Ikonografija. Koplytstulpiai. [Koplytstulpis Kulių bažnyčios šventoriuje skirtas Juozui Tumui-Vaižgantui atminti / fotografuota Alfonso Beresnevičiaus 1992 m.]. - 1992

peržiūrėti

Aleksandras Medvedevas. Alpinariumas prie Kulių gamybinio centro karvidės pastato. 1967

peržiūrėti

Kiti bendruomenės radiniai

Bendruomenė, kuri puoselėja savo krašto istorijos muziejų, organizuoja renginius, buria tiek senuosius kuliškius, tiek naujakurius ar po gyvenimo užsienyje sugrįžusius narius.

Eta Odesaitė
Mirgos Vėliava
Ubago ženklas