Ingos sugrįžimas
< Ankstesnė istorijaKita istorija >

Ingos sugrįžimas

Savo vaikus Inga norėjo auginti vietoje su istorija – ten, kur gyveno jos protėviai.

 

Klaipėda per arti, Kaunas netraukia, Šiauliuose nieko nepažįstu, o Vilniuj gyvena teta. Vilniaus universitetas – atsiverčiu čia tą Filologijos fakultetą, čia čia čia, o! – „klasikinė“ – gerai skamba, čia ir studijuosiu.

 

Senovės graikų literatūroje grįžimo namo tema turėjo savo pavadinimą – nostos. Joje herojus po daugybės nuotykių ir įveiktų sunkumų grįžta į savo namus. Tačiau svarbiausia yra ne pats fizinis sugrįžimas, o atvykimas išlaikius savo tapatybę. Apie savo kelionę pasakoja Inga Blėdienė:

„Aš negaliu savęs vadint tikra kuliške, nes už upelio gyvenam Kumžaičių kaime. Vaikystėj į muziejų ateidavom – būdavo labai didelis įspūdis: ten istoriniai objektai, kažkas iš senovės, ten kokie nors akmenys, meteorito ta liekana. Kaip vaikui darė įspūdį, kad jie seni, ir tik tada kažkoks istorijos gal pajautimas prasidėjo, kad reikia šaknų savo nepamiršti, kad viskas eina, na, karta po kartos – vienas kitą keičia. Kad yra kažkokia tąsa.“

Mokykloje atsiskleidė vienas Ingos talentas, nulėmęs ir studijų kryptį: „Man mokykloj labai patiko ir graikų mitai. Dešimtoj klasėj, turbūt, buvau parašiusi mini pjesę apie Olimpo dievus. Ir netgi prišnekinau visus klasiokus vaidinti. Tais pačiais metais mano brolis nusipirko laikraštį „Kur studijuoti“. Ir aš būsima abiturientė jau planuoju į ateitį: Klaipėda per arti, Kaunas netraukia, Šiauliuose nieko nepažįstu, o Vilniuj gyvena teta. Vilniaus universitetas – atsiverčiu čia tą Filologijos fakultetą, čia čia čia, o! – „klasikinė“ – gerai skamba, čia ir studijuosiu.“

Studijuojant Vilniuje Ingai atsirado proga aplankyti jai patikusių mitų gimtinę: „Antram kurse per „Erasmus“ studijavau naująja graikų kalba Salonikuose. Po magistro vėl važiavau į Atėnus – buvo intensyvūs graikų kalbos kursai. Ten važinėjom po visą Graikiją – tai tokių pastebėjimų atsiranda tiek apie patį tą miestą, tiek apie žmones. Ir tada susiformuoja toks pajautimas, kad visur tau trūksta tų šaknų. Ypač kai išvažiuoji, kai pamatai tą platesnį kontekstą, duoda įsivaizdavimą, ko tu nori, kas tave džiugintų senatvėj galų gale arba šeimą turint. Vaikus auginant. Tai taip, matyt, po truputį tas kelias ir vedė link Kulių. Su vyru susipažinau per brolio vestuves. Mus kaip sustatė į porą, mes taip ir stovim dešimtus metus. Pas vyrą parvažiavau. Paskui parėjom čia.“

 

 

Ingos gyvenime atėjo nostos. Savo vaikus moteris norėjo auginti vietoje su istorija – ten, kur gyveno jos protėviai. Taip šeima atsikraustė į Ingos tėvų namus. Kuliuose šeima įsiliejo į vietos bendruomenę. Inga pasakoja:

„Kaip tik buvom parėję gyvent, parsikraustę, tai tiesiog – ką veikti? Tai reikia eit į žmones, kad žinotum, kas vyksta. Tai atėjau į susirinkimą, mane įtraukė į bendrą skaičių. Aš jauniausia valdyboj buvau, visi vyresni. Aš didžiavausi, kai padarėm šeimų šventę, bet ji buvo tik vienus metus. Kilo tokia idėja – padaryt kaimynų-šeimynų šventę. Atėjo čia, sakau, daug su vaikais. Močiutės atėjo su anūkais. Išvažiavusių vaikų vaikai atėjo. Tada matosi, kad tikrai yra jaunų šeimų, vaikų. Kad ir tie atvažiavėliai – jie tada prisimins smagiai tuos pačius Kulius ir gal sakys: vat aš užaugęs norėčiau babytės name gyvent Kuliuose. Na, yra ir kitos šventės. Yra rudenį žibintų šventės „Sambrėškis“ irgi.“

 

 

Dar nedaug išvykusiųjų studijuoti vėliau sugrįžta į Kulius. Inga mano, kad tam turi įtakos ir nerašytos visuomenės taisyklės:

„Aš norėčiau, kad grįžtų daugiau kuliškių. Kol kas laukiam, tikimės, kažkas, matyt, yra – renkasi kitaip. Dar toks požiūris: vat baigi, turi išvažiuoti. Kuo geriau įstoti, kuo perspektyviau pabaigti, nes tada tai bus tau wow, bus super. Ir tu tada išvažiuoji. Tu turi visas tas galimybes, tu išvažiuoji į užsienį, pamatai, pagyveni ten ir grįžus jauti, kad ore sklando (pašnabždom): o tai kas jai negerai, kad jinai sugrįžo? Kas jai dabar nepasisekė? Ai, matyt, daug vaikų turi – sunku. Toks vat. Atrodo, likti gali tik tai tie, kas negalvoja ten kažkur aukštai mokytis, o tie, kurie turi gabumų, turi pabaigti ir pasilikti ten kažkur toli. O tada apsisukę visi verkia: oi, tai pas mus nėra jaunų žmonių, perspektyvių, čia kas pasiliks.“

Filologė pastebi ir dar vieną stebinantį sugrįžimo į gimtinę aspektą – senas nuostatas:„Mano mama mėgsta sakyti, nes ji irgi yra grįžusi į tėviškę, kad savam krašte pranašu nebūsi. Tai vat vėl atsakymas, kad visi atvykėliai padaro kažką vau. Dėl to, kad yra lengviau, dėl to, kad tavęs neprisimena, koks tu buvai vaikas. Ant tavęs nėra štampų, nėra klišių, nėra kažkokių stereotipų, suformuotų apie tave. Atvažiuoji su baltu lapu ir tu ką nori leidi žmonėm ten rašyt. O kai tu grįžti – tai tu parsiveži tą savo knygą – ir jie atsiverčia tą patį savo puslapį, kur baigė, ir tuomet rašo toliau. Tai va todėl yra paprasčiau, kai tu atvykęs kažką padarai, ir tada sako jėėė, varyk toliau. Kai tu grįžęs kažką nori, savo patirtį pritaikyt, perduot kažką, ką tu sužinojai ten, kol tavęs nebuvo. Jo, kad graikai tą patį darė. Tai į tave gali pažiūrėt… gal tu, gal čia... Tu grįžus pabūk ramiai. Tada vis tiek pajauti.“

 

 

Georgij Ečeistov. Iliustracija „Graikų epigramoms“. 2000

peržiūrėti

Mauricijus Pšickis Karmelitas. Antikinis peizažas. 1825

peržiūrėti

Kanutas Ruseckas. Antikinis motyvas. 1822

peržiūrėti

Valentinas Vankavičius. Antikinės skulptūros piešinys. 1850

peržiūrėti

Nikodemas Silvanavičius. Antikinės deivės galva. 1856

peržiūrėti

Gotfridas Engelmanas. Graikų mitologinės scenos. 1900

peržiūrėti

Nežinomas fotografas. Stereoskopinė fotografija. Senovės graikų vazos muziejuje, Atėnuose. 1900

peržiūrėti

Antigona / Sofoklis. - 1929

peržiūrėti

Graikijos 4,5 drachmos standartinis pašto ženklas

peržiūrėti

Nežinomas fotografas. Stereoskopinė fotografija. "Kolosalus Poseidonas (Neptūnas romėnų kultūroje) iš Milo, Nacionalinis muziejus, Atėnuose, Graikijoje". 1900

peržiūrėti

Nežinomas fotografas. Stereoskopinė fotografija. "Epidauro teatras - didžiausias Senovės Graikijoje (40 000 sėdimų vietų)". 1900

peržiūrėti

Alfonso Beresnevičiaus sakralinio meno fotografijos kolekcija. Bažnyčios. [Kulių Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia ir šventoriaus vartai] / 1992

peržiūrėti

Kiti bendruomenės radiniai

Bendruomenė, kuri puoselėja savo krašto istorijos muziejų, organizuoja renginius, buria tiek senuosius kuliškius, tiek naujakurius ar po gyvenimo užsienyje sugrįžusius narius.

Mirgos Vėliava
Ubago ženklas
Kulių krašto muziejus