Eta Odesaitė
< Ankstesnė istorijaKita istorija >

Eta Odesaitė

Per tą laiką žmonės įprato prie naujo gyvenimo karo sąlygomis. Atrodė, kad pati juodžiausia tamsa praeityje. Tačiau netikėtai prie Pranckūnų namo privažiavo motociklas.

 

Aš jau buvau studentas, parvažiuoju iš Kauno. Taip ir taikaisi, kad nutvertum arba Etą Odesaitę, arba Idą Rastovskytę. Vien dėl to, kaip jos mokėjo šokti. Tuo metu buvo madingiausias šokis – tango.

 

Eta, arba Etkė dokumentuose, su seserimi ir broliu augo įtakingo Kulių žydo ir linų pirklio Iciko Odeso ir mamos Lėjos namuose. Pasakoja Kulių krašto istorijos muziejaus įkūrėja Zuzana Jankevičienė:

„Eta buvo linksma ir visiškai nebuvo išskiriama iš bendruomenės ar mokinių, kad ji žydaitė. Na, tų žydukų tikrai buvo daug ir jie į mokyklą ėjo su visais vaikais kartu. Pavyzdžiui, vieno kunigo išleistuvės. Bendram būryje, be tų kuliškių suėjusių, yra ir žydai, ir žydų rabinas. Visi palydi išvykstantį kunigą – ir žydai tos bendruomenės nariai. Tai reiškia, ta bendruomenė buvo tokie pakankamai artimi žmonės. O kai praaugo tie vaikai, sakė, būdavo šventės ar sporto renginiai – visi dalyvauja. Jeigu suaugusių – irgi. Tokios tarpukario metu buvo bendruomenės tradicijos.“

Vaikams užaugus ir Kuliuose pastačius naują špitolę su bendruomenės sale, pradėti rengti šokiai. Zuzana prisimena amžininkų pasakojimus:„Kai pastatė naująją špitolę, kitam gale buvo salė, kur vyko šokiai. Grodavo Šaukis Volpertas smuiku su keletu muzikantų. Juozas Grušys-Žilvinis pasakojo: „Aš jau buvau studentas, parvažiuoju iš Kauno. Taip ir taikaisi, kad nutvertum arba Etą Odesaitę, arba Idą Rastovskytę. Vien dėl to, kaip jos mokėjo šokti. Tuo metu buvo madingiausias šokis – tango. O tango šokti temokėjo trys vyrai Kuliuose. Išeina Eta su vyšnių spalvos suknele ir aš, toks išdidus suku pats pirmasis, ir nieks neina šokt, nes nemoka tango šokti.“ Tai tokie smagūs Juozo Grušio prisiminimai apie tai, kas dar buvo gražu iki 1941-ųjų vasaros.“

 
 
 
 

 

 

Miestelio idilė baigėsi 1940-aisiais. Po metus trukusios sovietų okupacijos netikėtai prasidėjo antroji, nulėmusi Kulių žydų bendruomenės likimą. Zuzana tęsia:

„O 1941 m. birželio 26-ą jau prasidėjo. Vokiečių nieks nebuvo matęs čia, Kuliuose. O jau pradėjo žydus varyti į getą – atsirado savanorių. Pasakojo, pradžioje čia į sklepus suvarė vyrus. O už kelių dienų suvarė moteris ir vaikus, bet jau į viršutinį aukštą. Langai buvo užkalti lentomis. Tebėr gyva moteris, kuri pasakojo, kad „žalius obuolius kišau per plyšius pro langą. Nes mano klasiokės ten uždarytos, rankeles kiša. Eini pro šalį – šaukia vardu.“ Juos čia ilgai išlaikė, išvargę – su mažais vaikais, tų vaikų verksmas miestelyje ir įspūdžiai yra patys prasčiausi iš to laiko. O saugojo baltaraiščiai su šautuvais – žmonės žino ir juos įvardina. Bet va dar kas baisiausia, jie dar tebebuvo uždaryti, o jau keletas važiavo per tų vadinamų turtingesnių žydų trobas ir jau rinkosi į vežimą daiktus, gabenosi į savo namus. Tas yra labai baisu.“

E. Odesaitė tuo metu iš namų buvo išėjusi, tačiau gerų žmonių laiku perspėta: „Eta buvo išėjusi ir pareidama kažką susitiko, kas pasakė, kad jau visus žydus varo. Ir moteris, ir vaikus. Miestelio pakraštyje buvo įsikūręs paštas, kuriame buvo toks paštininkas Nausėda – solidus ir gerbiamas žmogus. Manoma, kad Nausėda sureguliavo, kad atvažiavo vietinis jaunuolis su vežimu, prisikrovęs šieno – Etą apkrovė tuo šienu ir išvežė pas patikimus žmones. Bet yra šnekama, kad toj pirmojoj šeimoj sūnus labai įsižiūrėjo tą mergaitę, ir ar dėl tos priežasties, ar dėl kitos priežasties ji perėjo į kitą šeimą, kur ji slapstėsi iki 1944 liepos 19.“

Per tą laiką žmonės įprato prie naujo gyvenimo karo sąlygomis. Atrodė, kad pati juodžiausia tamsa praeityje. Tačiau netikėtai prie Pranckūnų namo privažiavo motociklas. Z. Jankevičienė pasakoja tolesnius įvykius:„Viskas jau buvo aprimę, kai visiškai netikėtai į tą antrąją šeimą atvyksta vokiečiai ir padaro kratą. Sako: „Gavom žinią, kad jūs slepiat žydaitę.“ Pasitaikė taip, kad Pranckūnienė su Eta buvo išėjusios į laukus darbuotis. Bet nieko neradę vokiečiai važiuodami į Kulius laukuose pamatė kažką dirbant. Gal jie ir būtų neatkreipę dėmesio, bet Eta šoko bėgti iš ten, tie, žinoma, sureagavo. Vokiečiai radę brydę rugių lauke pradėjo persekioti. Jie šaudė, bet mergaitė dingo. Antrą dieną jie nuvažiavo vėl žiūrėti ir pagal brydę javuose atsekė čia netoli Kulių. Vokiečiai rado ją jau sukritusią, bet dar gyvą ir paleido kelis kontrolinius šūvius.“

 

Buvo 1944-ųjų liepos 19 diena. E. Odesaitę buvo įsakyta palaidoti:

„Vokiečiai seniūnui pasakė: „Palaidojat.“ Mačiukas man pasakojo: „Paėmėm kopėtėles mažas tokias. Pasiguldėm tą mergaitę, galvojam, tai kur laidosim? Čia žmogaus laukas, į kapines vežti irgi negalim. Tai, – sako, – čia toks upelio vingis ir niekieno žemė, ir vieta daili. Nusinešėm, iškasėm duobę ir taip žiauru: tokia daili mergaitė, juk negali dėti į duobę ir žemes ant galvos pilti. Tai, – sako, – ant kaklo jai buvo užrišta skarelė nusmukus nuo galvos, ir ta pati kruvina. Nuėmėm tą skarelę, kai paguldėm, užklojom ją su ja ir palaidojom.“

Ilgą laiką Etos palaidojimo vietoje buvo kalvelė, ant kurios vis būdavo padėta lauko gėlių. Tik 1970-ųjų pradžioje E. Odesaitė išlydėta su derama pagarba. Kaip prisimena pati Zuzana:

„1972 m. kolūkis sugalvojo užtvenkt tą upelį ir padaryt prie miestelio tvenkinį. Tuometinė seniūnija rūpinosi tuo, kad Etos Odesaitės palaikai būtų perlaidojami. Atsimenu, buvo toks gražus pavakarys vasaros, suėjo daug žmonių. Buvo daug moksleivių, buvo šiaip žmonių, buvo Etos bendraamžių, kurie ją prisiminė, o tokių buvo daug. Ir visi taip jautriai į tai pažiūrėjo. Gražiai buvo nuvežta, žmonių palydėta ir palaidota Kulių kapinėse. O toje vietoj, kur buvo jos pirmasis kapelis, visai šalia toj užtvankoj, yra gulbių namelis. Na, ne ten, kur tas gulbių namelis, bet ten kokie… taip kairiau.. 3–4 metrai tik tai tiek.“

Istoriniai kontekstai

Matlė Olkinaitė

Skaityti

Aukos lapelis „Žydų vaikų namai“. 1900

peržiūrėti

Nežinomas fotografas. Straupių sodybos klėtis, kurioje 1941–1944 m. slėpti žydai. 1960

peržiūrėti

Žydų tautybės merginos

peržiūrėti

Gyvename linksmai : Gyvename linksmai / H. Langsfelder ir R. Sachs

peržiūrėti

Rožės ilgesys : Tango nokturno / H.O. Borgmann

peržiūrėti

Nežinomas autorius. Jaunimo šokiai. Tarp šokančiųjų grafaičiai Elzbieta ir Aleksandras Pšezdzieckiai. 1935

peržiūrėti

Kiti bendruomenės radiniai

Bendruomenė, kuri puoselėja savo krašto istorijos muziejų, organizuoja renginius, buria tiek senuosius kuliškius, tiek naujakurius ar po gyvenimo užsienyje sugrįžusius narius.

Mirgos Vėliava
Ingos sugrįžimas
Ubago ženklas