Laisvė ir Praha
Prie įėjimo į viešbutį stovi vaikinas. Aš jį žinau - jis yra vienas iš autobusinės kelionės dalyvių. Įsižiūriu - regis jis uosto kažkokius miltelius nuo balto popierėlio.
„O aš vaikščiodama su savo platforminiais oranžiniais batais galvojau, kad nebūsiu tokia kaip visi, iš principo nerūkysiu. Ir niekada nerūkiau“
Kai Gintė galvoja apie laisvę, ji galvoja apie keliones. Apie galimybę keliauti, pamatyti kitą kraštą, pažinti žmones, pažinti save. Sakoma, kad kelionėse atsiskleidžia tikrasis žmogaus pavidalas arba kad kelionės pakeičia žmones. Apie savo pirmąją kelionę į užsienį ir kaip ji siejasi su daug vėliau įvykusia povestuvine kelione į tą pačią šalį, pasakoja Gintė Jokubaitienė:
Iš šios kelionės Gintė atsimena tris ryškius momentus: Prahos centrinėje aikštėje esantį laikrodį, oranžinių batų pirkimą ir paslaptingą vaikiną su... milteliais. Pasiklausykite:
„Ačiū Dievui, kad niekas per visą mano paauglišką gyvenimą taip ir nepasiūlė narkotikų. Be to, tėvai labai vaizdžiai pasakodavo, koks galas laukia žmogaus, pradėjusio vartoti narkotikus. Gyvenant Klaipėdoje pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, tai buvo būtina edukacija. Tiesa, sesuo visgi pradėjo rūkyti, rūkė beveik visa mano klasė, o aš vaikščiodama su savo platforminiais oranžiniais batais galvojau, kad nebūsiu tokia kaip visi, iš principo nerūkysiu. Ir niekada nerūkiau.
O Čekiją dar kartą aplankiau. Važiuojant mašina mums kelią rodė GPS’as. Tačiau kelių žemėlapis visą laiką buvo su manimi. Man buvo svarbu matyti tą kelių ir miestų raizgalynę, tuos įvairiausių krypčių pasirinkimus. Povestuvinėje kelionėje supratau, kodėl man svarbi yra laisvė keliauti kur noriu, kada noriu ir su kuo noriu. Laisvė būti savimi.“
Kiti bendruomenės radiniai
Vilniaus universiteto studentai ir dėstytojai, kurių dauguma susibūrę folkloro ansamblyje „Ratilio“.
