Lupa

Eglė Nedzinskaitė, Viola Klimčiauskaitė

Didžiausias šokas buvo mokslinėje konferencijoje Italijoje, kai atsistojęs prieš auditoriją supratau – nematau savo skaidrių...

„Bet paklausiau išmintingų žmonių ir vidinio balso – „nedaryti staigių judesių“. Viskas susidėliojo.“

Įsivaizduokite: turite skaityti pranešimą auditorijai, tik staiga suprantate, kad nebematote. Kaip toliau gyventi įprastą gyvenimą? Išeitis atsiranda net ir tokiose situacijose. Pasakoja Deividas Valiūnas:

„Regėjimas pablogėjo paauglystėje, 13-os metų, nors dar galėjau skaityti. Bet akių kabineto raidžių lentelę jau blogai mačiau. Mokyklos medikai vis keitė stiklus ir stebėjosi, kad nekoreguoja. Ir pyko, neva aš nenoriu akinių. Svarbiausia, kad pakankama rega buvo skaitymui ir rašymui, tai per daug nesikrimtau. Vidurinę ir aukštus mokslus baigiau be problemų. Pajuokavimui – tik nusirašinėjimams akys nepadėjo. Kai jau pasiekiau karjerą, dirbau moksliniam institute augalų patologu, per kelis mėnesius vėl stipriai pablogėjo rega, 33-iaisiais metais. Akiniai ir toliau nekoregavo. Tik po 11-os metų nustatė tikslią diagnozę – tai paveldima genetinė liga Lėber plius.“

„Per trumpą laiką nebegalėjau matyti telefone nieko, vis prisitaikydavau kokius didinamuosius stiklus, bet vis tiek maža naudos. Buvau pradėjęs skaityti knygą „Įbrolis“, skaičiau vis lėčiau, po to puslapį per valandą – įsivaizdavau, kad reikia treniruoti akis. Po to nebemačiau nė vienos raidės... Nei buitinių prietaisų, nei visokių skaitiklių. Tebedirbu mokslinėje laboratorijoje, bet tuo metu buvo šokas, kai nebegalėjau matyti augalų ligų simptomų, laboratorijoje DNR nuosėdų ir skysčių, įjungti, išjungti prietaisų, skaityti ir rašyti straipsnių. Didžiausias šokas buvo mokslinėje konferencijoje Italijoje, kai atsistojęs prieš auditoriją supratau – nematau savo skaidrių... Galvojau, viskas, teks baigti karjerą ir gyventi iš neįgalumo pensijos. Jau net buvau beišeinąs.“

„Bet paklausiau išmintingų žmonių ir vidinio balso – „nedaryti staigių judesių“. Viskas susidėliojo. Darbas – komandinis, turiu gerų kolegų, pasiskirstėm darbus – kas ką gali. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) ir išmanėjanti technika padėjo prisitaikyti. Pasirodo, dirbti kompiuteriu ir išmaniuoju telefonu gali ir aklieji. Klaviatūras moku mintinai, o visa kita galima ryškinti ir didinti iki begalybės arba net pasitelkiant įgarsinimus.

Daugiausia džiaugsmo ir pasitikėjimo įkvėpė silpnaregio akiniai – elektroninė lupa. Kaip naujasis gimtadienis, nieko nepabaiga, savarankiškumas ir laisvė. Vėl galėjau matyti kai kuriuos prietaisus darbe ir namuose, nusirašyti skaitiklių rodmenis, net paskaityti neįgarsintas knygas, skelbimus, įvairius aprašus ir dalyvauti konferencijose. Tiesa, laboratorinių eksperimentų nebedarau, bet darbas – komandinis, tai kol kas pakanka dirbti kompiuteriu: bioinformatika, skaitymas ir rašymas. Niekada negali žinoti, kiek dar dirbsi, bet tai jau nebevaro į neviltį. Svarbu, kad dėl LASS bendruomenės, išdrąsėjimo prašyti pagalbos ir klausti, šiuolaikinės technikos ir elektroninės lupos galiu ir vėl savarankiškai ir laisvai gyventi. Svarbiausia nenuleisti rankų ir nenukabinti nosies!“