Mamos patarimas
Tada taip pasakiau: „Na, kur čia yra toks reglamentuojantis dokumentas, kuris verstų žmones atleisti?“ „Oho, kokia protinga pasidarei“, – pasakė mama ir pokalbis vėl baigėsi niekuo.
„Ir turbūt ji norėjo, kad mes užaugtume geri, sąžiningi. Bet ji keistai tai suprato. Ji padėdavo mūsų tėvams, skųsdamasi mumis.“
Savo vaikystėje Tatjana iš mamos išgirdo patarimą, kurį iki galo suprato tik praėjus daugybei metų. Šiuos žodžius galima rasti ir dviejų tūkstančių metų senumo knygoje, ir moderniai pateiktus – psichologo kabinete. Tačiau viena yra išgirsti ausimis, o visai kas kita – širdimi. Savo išsilaisvinimo istoriją pasakoja visaginietė Tatjana Biakiševa:
„Žvelgdama atgal suprantu, kad ši istorija prasidėjo labai seniai. Pamenu, kaip vieną kartą ėjome su mama iš stotelės ir ji labai pagarbiai pasisveikino su mūsų kaimyne teta Maša. Ją vadinome teta Maša Binoklis. Binoklis nebuvo jos tikra pavardė. Taip pavadinome ją dėl to, kad ji visą dieną žiūrėdavo, kaip mes žaidžiame kieme – išdykaujame, kažką ten veikiame. O vakare, kai iš darbo grįždavo mūsų tėvai, ji prisėsdavo ant suolo prie stotelės ir skųsdavo mus. „Žiūrėkite žiūrėkite, ką jūsų Kolka padarė. O jūsų Tanka ką ten padarė.“
Ji galbūt buvo nebloga moteriškė, ta teta Maša. Ji buvo frontininkė; kalbėta, kad jos gyvenimas buvo sunkus; neturėjo vaikų. Ir turbūt ji norėjo, kad mes užaugtume geri, sąžiningi. Bet ji keistai tai suprato. Ji padėdavo mūsų tėvams, skųsdamasi mumis. Tačiau mus vaikystėje mokė, kad skųsti, apkalbėti – labai blogai. Ir, žinoma, mes jos nemėgome.
Einant mums nuo suoliuko ir man nepasisveikinus, mama pradėjo man aiškinti: „O tu kodėl nesisveikini?“ Aš pasakiau, kad, va, ji apkalba mus. „Reikia atleisti“, – pasakė mama. „O kas pasakė, kad reikia?“ – „Na, va, reikia.“ „O kur parašyta, kad reikia?“ – neatstojau aš. „Na, reikia“, – atsakinėjo mama, nepateikdama rimtesnių argumentų. Taip šis pokalbis pakibo. Bet po kažkurio laiko jis vėl atsinaujino. Aš jau buvau vyresnė ir išmokusi tokią protingą frazę kaip „reglamentuojantis dokumentas“. Ir vėl besiginčydama su ja apie atleidimą jau tada taip pasakiau: „Na, kur čia yra toks reglamentuojantis dokumentas, kuris verstų žmones atleisti?“ „Oho, kokia protinga pasidarei“, – pasakė mama ir pokalbis vėl baigėsi niekuo.“
„Aš augau, baigiau mokyklą, išvykau į kitą miestą studijuoti. Dirbau, mokiausi, bendravau su žmonėmis, su dideliu skaičiumi žmonių – skirtingų, visokių. Aš skaudindavau, mane įskaudindavo. Tai pinigų negrąžina, tai knygą paprašo paskolinti ir „užsiskaito“, negrąžina; arba grąžina, bet su riebalų dėme nuo pyragėlio. Aš pradėjau kaip įprotį, kai žmonės taip su manimi pasielgdavo... Kartais turbūt atleisdavau, bet kartais – ne... Ir aš padėdavau didelį, taukuotą kryžių ant žmogaus, kuris padarydavo man kokią nors žalą. Aš jį išbraukdavau iš gyvųjų sąrašo ir jis man daugiau nebeegzistuodavo. Praėjo kuris laikas, kažkoks momentas mano gyvenime atėjo, kad man buvo liūdna, nuobodu, jaučiausi vieniša, taip norėjosi paverkti kam nors – kad manęs kas nors pagailėtų... Aš apsidairiau aplink, o aplink – vien dideli taukuoti kryžiai.“
„Po to praėjo daug daug metų ir darbe viena bendradarbė, kuri buvo gerokai vyresnė už mane, pradėjo labai neigiamai į mane žiūrėti. Ji kenkė man, kabinėjosi prie manęs, apkalbėdavo mane, ir kuo daugiau būdavo žmonių aplink mus, tuo entuziastingiau ji pasakodavo apie mane kokias nors bjaurybes. Aš netgi negalėdavau apsiginti, nes ji turėjo kolektyve autoritetą – ji buvo gerokai vyresnė. Ir tas išauklėjimas iš vaikystės neleido man niekaip to peržengti. Būtų ji buvusi artimesnio amžiaus, gal būčiau kaip nors kitaip tą klausimą išsprendusi. Bet ji buvo gerokai vyresnė už mane, mano tėvų amžiaus, ir tai buvo man neperžengiamas slenkstis.
Tai tęsėsi labai ilgai. Dar vėliau jau ji pradėjo kalbėti kažkokias nešvankybes apie mane. Ji visapusiškai... ir pavydėdavo, ir kiaulystes tokias krėsdavo, ji kenkdavo man, kažką prasimanydavo, ir visa tai kaupėsi mano širdy. Kaupėsi, kaupėsi... Ta nuoskauda, skausmas, sumišęs su negalėjimu atleisti, ir išaugo į tokią neapykantą, kad kažkuriuo metu supratau, kad... – mums greitu metu reikėjo kartu dirbti naktinėje pamainoje... – paprasčiausiai jau gali taip nutikti, kad pakelsiu prieš ją ranką. Tiesiog fiziškai kažką... Supratau, kad tai jau pabaigos pradžia. Pasibaisėjau, kiek daug apmaudo mano širdy, skausmo, pykčio, neapykantos. Pasibaisėjau, į ką pavirto mano širdis. Taip kankinausi dėl to, kentėjau. Beveik nustojau džiaugtis savo mylimu darbu. Nenorėdavau eiti ryte dėl tos bendradarbės.
Bet situacija tik blogėjo. Jos pretenzijos man tik augo. Ir vieną kartą, jausdama jau visišką bejėgiškumą ką nors pakeisti, išgirdau savo viduje tokį tikslų... Išgirdau ar perskaičiau, ar... aš net nežinau – tokį tikslų paraginimą, tarsi įsakymą: „Paprašyk atleidimo.“
Kone pašokau iš pasibaisėjimo – nuo šio pasiūlymo įžūlumo, nežinodama net iš kur jis. „Kaip tai paprašyti atleidimo? Mane taip žemina, skaudina, apkalba, meluoja, blevyzgoja, prikalba kažko. Kaip tai paprašyti atleidimo? Tai ji turi manęs prašyti atleidimo.“ Bet kartu atėjo supratimas... tarsi šviesa tunelio gale. Šioje gūdžioje tamsoje tokia viltis, tarsi tai būtų vienintelė išeitis. Aš susikaupiau... Ne iš karto tam ryžausi. Tačiau, toliau kankindamasi, sukaupiau paskutines jėgas, užėjau į jos kabinetą ir paprašiau atleidimo. Ji labai abejingai sureagavo – tarsi „ko čia man iš tavęs“. Bet mano širdį staiga užplūdo tokia ramybė, toks džiaugsmas, toks susitaikymas... Tarsi visas tas purvas, visa neapykanta, tie 100 svarų sunkumo svarmenys nukrito nuo širdies. Atsirado lengvumas, dangus pamėlynavo, saulė, staiga pamačiau saulę. Tos kažkokios kalėjimo grotos, kurios kaustė mane ir spaudė mano širdį šimtasvoriais svarmenimis – jos dingo iš širdies. Ir atsirado... Aš staiga prisiminiau vieno filmo pavadinimą: „Tas saldus žodis „laisvė“. Niekada neužmiršiu tos būsenos, kuri apima žmogų, kai jo širdis laisva. Laisva nuo nuoskaudų.“
„Praėjo dar kuris laikas ir kartą, vartydama Bibliją, perskaičiau tokią frazę: „Jeigu atleisite žmonėms už jų paklydimus, tai ir jūsų Dangaus Tėvas atleis jums. Jeigu neatleisite žmonėms jų paklydimų, tai ir jūsų Dangaus Tėvas neatleis jums už jūsų paklydimus.“ Aš supratau, kad tas „reglamentuojantis dokumentas“, apie kurį vaikystėje taip koketiškai kalbėjau, pasirodo, yra Biblija ir Kristaus žodžiai, kuriuos jis pasakė prieš 2000 metų suprasdamas, koks laisvas yra žmogus, kuris neturi to kartėlio, to pykčio, neapykantos širdyje. O tas žmogus, kaip aš suprantu, kuris tave įskaudino, jis gali gyventi labai laimingai, laisvai, tačiau tu – tas, kuris neatleidai – kankinsiesi. Tai tarsi dvasios higiena – paprašyti atleidimo. Va tokia istorija. Apie laisvę nuo nuoskaudų, nuo neatlaidumo.“
Tatjana pasakoja šią istoriją rusų kalba:
Kiti bendruomenės radiniai
Bendruomenė jungia labai skirtingus, įvairių tautų ir kartų Visagino gyventojus - nuo atvykusių iš tolimų kraštų iki čia gimusių, užaugusių ir savo miestą karštai mylinčių visaginiečių.
