Odisėja į žuvėdrų kraštą

Jelena Škulienė, Justas Tertelis

Kelionė nusimatė istorinė šeimai, nes nė vienas iš mūsų nė karto nebuvo matę jūros savomis akimis.

„Malonus apynaujės mašinos salono kvapas, radijuje grojanti lengvojo roko muzika, kartkartėmis reklamoje suskambantis Vilnius kaip būsima Europos kultūros sostinė ir prikrautas salono galas maisto bei gaivos vertė nenustygti iš džiaugsmo.“

Kiekvieno kelionių mėgėjo „karjera“ prasidėjo nuo pirmos išvykos – gniūžtės, sukėlusios laviną. Pirmoji kelionė yra intensyviausias vaizdų, kvapų, garsų rinkinys, užgriūnantis nutolus nuo įprasto gyvenamojo burbulo. Šie ryškūs potyriai ilgai išlieka atminties kertelėse. Ir tam visai nebūtina skristi į kitą pasaulio pusę. Užtenka nuvažiuoti į Palangą. Pasakoja Tomas Ragauskas:

„Kupiškio neogotikinės bažnyčios bokštai, smailėmis bandantys prasiskinti kelią į dangų, po miestą pabirusios žymaus menininko skulptūros bei iš piliakalnio atsiveriančios į tolį nusidriekusios marios su Uošvės liežuviu priešakyje – tokius vaizdus vaikystės laikais dažniausiai matydavau metai iš metų. Namuose veiklų ir nuotykių tikrai netrūkdavo, o kaime po lauko darbelių su nekantrumu laukdavau, kada mama ištrauks iš pečiaus šviežiai iškeptą trupininį „Mozūro“ pyragą, viliote viliojusi nosį kvepiančia juodųjų serbentų uogiene. Labiau už pyragus laukdavau nebent tik kelionių, kurių, visgi, būdavo reta – Panevėžys ir Utena, kuriuos man iki tada buvo tekę aplankyti, atstodavo visą Lietuvą, o Kupiškio marios – pajūrį. Tačiau to tikro sūraus, bet gaivaus jūros kvapo, susimaišiusio su pušyno dvelksmu, nė karto neteko pajusti.“

„Tačiau vieną kartą sulaukiau neįtikėtinos žinios! Važiuosime visi kartu – aš, tėtis, sesė ir brolis į Palangą, o ten netikėtai pasitiksime mamą, kuri sanatorijoje ilsėjosi po stuburo operacijos. Kelionė nusimatė istorinė šeimai, nes nė vienas iš mūsų nė karto nebuvo matę jūros savomis akimis, todėl norėdami pamatyti kuo daugiau pajūrio per vieną viešnagę, kėlėmės 3 valandą ryto, kepėmės sumuštinius, pylėmės „gaivas“ į stiklainius ir butelius, pasiėmėme miegmaišius, palapinę ir tiesiu taikiniu traukėm į 300 kilometrų kelionę link jūros. Malonus apynaujės mašinos salono kvapas, radijuje grojanti lengvojo roko muzika, kartkartėmis reklamoje suskambantis Vilnius kaip būsima Europos kultūros sostinė ir prikrautas salono galas maisto bei gaivos vertė nenustygti iš džiaugsmo. Buvo neapsakomas įspūdis kaip vaikui, kai važiuoji keliu pirmyn į tamsą, lyg nebūtį, o už tavęs jau lenda pirmieji saulės spinduliai.“

„Pasiekę Palangą, lyg atvykę iš provincijos, fotkinomės prie bet kurios įžymesnės vietos, lankėmės visur, kur tik galėjome, bet esminis taikinys mums buvo PAPLŪDIMYS. Net iki dabar prisimenu tą vaikišką susižavėjimą – tolumoje plaukiantis krovininis laivas, skrendančios žuvėdros, netoliese lekiantis motorlaivis bei kvapą gniaužiantis jūros vaizdas. Debesuotos, vėsios ir vėjuotos pirmosios gegužės dienos mums buvo nė motais – bent jau pabraidysime! Todėl nuogomis kojomis ir pasiraitotomis kelnėmis vaikštinėjome po apytuštį pliažą, kol man akis neužkliuvo už akmenėlio, švelniai nugludinto jūros bangų bei gulinčio prie kranto. Pasiėmus radinį į mažas rankutes, sesei vėliau kilo idėja užfiksuoti ant smėlio parašytą užrašą „MAMA“ bei šalia su mano rastu akmenėliu įkomponuoti į smėlį taip, kad pasidarytų lyg širdutė. Kai pasitikome mamą ir parodėme padarytą kadrą, ji net buvo susigraudinusi iš susijaudinimo, jau nekalbant apie netikėtai pasirodžius namiškius.

Aišku, likusio vizito prie jūros metu teko ir daug gražesnių akmenėlių rasti, kuriuos kaip suvenyrus vežėmės namo, bet būtent tas pirmas į akį kritęs akmenėlis kažkur viduje pūptelėjo giliai giliai, į dar niekad neliestą, neatrastą vietą. Ta tuščia vieta užsipildė mamos užrašu su širdies formos akmenuku ant smėlio, šalia kurio po truputį pradėjo formuotis Gedimino bokštas, Trakų, Malborko pilys, Kelno katedra, Eliziejaus laukai, ežere vaikščiojantys gandrai Taizė, alyvmedžių giraitės prie Jeruzalės...“