Šokis ir laisvė
Po truputį pradėjau suprasti, kad šokis yra man labai priimtina saviraiškos ir komunikacijos forma, kur galiu jaustis drąsiai ir laisvai. Šokiu galėdavau išsakyti tai, ko nesugebėdavau pasakyti žodžiais ar raštu.
„Mes šokome visur: paskaitose, po paskaitų, eidami parduotuvėse, gatvėse. Mes pajutome laisvę būti tokie, kokie esame, nesulaukdami smerkimo ir kritikos.“
Šokis pakeitė mano gyvenimą – taip galėtų pasakyti trys jauni žmonės, kurių širdyje šis menas užima ypatingą vietą. Savo pašaukimo klausymas, kompleksų įveikimas, drąsa ir išsilaisvinimas – tai kelias, kurį šiems šokėjams teko nueiti iki savo svajonės išpildymo. Pasakoja Gabrielė Kulienė, Kasparas Tarčevskis ir Augustas Černiauskas.
Gabrielė:
„Mano svajonės istorija prasidėjo, kai aš buvau pirmoje klasėje. Kai seneliai mane nuvedė į dainų ir šokių ansamblį, kur pirmą kartą susipažinau su šokiu. Iš karto pasinėriau ir įsimylėjau šį nuostabų meną. Aš visada šokau, net šeima sakydavo, ne kad pareinu iš mokyklos, bet „Gabrielė paršoka“. Kadangi esu kilusi iš nedidelio miestelio, jame vieni kitus pažinojome, todėl dažnai jaučiausi įsprausta į rėmus, lyg turėčiau elgtis taip, kaip iš manęs tikimasi. Atrodė, lyg visi būtų užprogramuoti robotai, gyvenantys tik savo rutinoje, be jokio džiaugsmo. Bet man norėjosi daugiau, mačiau pasaulį kitokiomis spalvomis, daug ryškesnį, norėjosi ir kitiems tai parodyti. Taigi šokis man leido save išreikšti. Scenoje galėjau šypsotis tiek, kiek noriu, pamačiusi nelaimingą žiūrovą, jam mirktelėti akim ir priversti nusišypsoti. O kiek buvo vakaronių, kuomet pakviesdavau nelaimingą tetą ar dėdę šokti ir šokio pabaigoje jie laimingi man dėkodavo. Jausdavausi, lyg šviesos spindulėlį būčiau jiems dovanojusi tą dieną.
Džiaugiuosi vienu, kad iš šeimos nebuvo „uždėtas“ ultimatumas daryti taip, o ne kitaip, turėjau laisvę, laisvę rinktis. Ir aš paklausiau širdies, įstojau į tuometinį Edukologijos universitetą. Vien studijų metais mano gyvenimas ir asmenybė atsiskleidė. Niekada nepamiršiu to laisvės jausmo atvykus į Vilnių. Ne aš viena tokia suvaržyta jaučiausi savo mieste, mano kurso draugai taip pat, todėl studijų metais mes šokome visur: paskaitose, po paskaitų, eidami parduotuvėse, gatvėse. Mes pajutome laisvę būti tokie, kokie esame, nesulaukdami smerkimo ir kritikos. O dabar esu šokio mokytoja ir liaudiškos muzikos ansamblio „Jaunimėlis“ choreografė. Esu laiminga! Tad linkiu visiems gyvenime turėti laisvę rinktis, nes ji atveria visus kelius svajonių išsipildymui.“
Kasparas:
„Mano laisvės istorija yra apie mano batus. Tai ne bet kokie sportiniai bateliai, o patys pirmieji mano šokių batai. Tačiau istorija prasideda kur kas anksčiau.“ Pasakoja Kasparas:
„Taip prabėgo beveik vieneri metai. Dalyvavau visose vakaronėse, iki ryto šokau visuose naktišokiuose. Mokydamasis vis daugiau supratau, kad dar daug ko nemoku ir nesuprantu. Pradėjau vaikytis ir kopijuoti visus „kietus“ klubo šokėjus. Pasiklausinėjęs išsiaiškinau, kad visi save gerbiantys šokėjai šoka tik su specialiais šokių batais, kurie privalomai turi turėti odinį padą. Vos tai sužinojęs, kitą dieną nuvykau į „Batų kalną“, kur praleidau gal valandą besirinkdamas tuos pačius pačiausius batus, kurie atvers man šokių pasaulio aukštumas.“ Kasparas tęsia:
„Šiuo metu šoku jau beveik 4 metus. Po truputį pradėjau suprasti, kad šokis yra man labai priimtina saviraiškos ir komunikacijos forma, kur galiu jaustis drąsiai ir laisvai. Šokiu galėdavau išsakyti tai, ko nesugebėdavau pasakyti žodžiais ar raštu. Negana to, tapau kur kas labiau pasitikintis savimi ne tik šokių aikštelėje, tačiau ir už jos ribų. Jeigu sugebi iš savęs pasijuokti išsitėškęs šokių salėje, tikriausiai nebaisios ir daugelis kitų gyvenimo negandų. O svarbiausia, supratau, kad geru šokėju, o gal ir geresniu žmogumi, mane padarė ne šokių batai, o pažintys ir šioje kelionėje sutikti žmonės bei jų pamokos. Tačiau šie batai visada išliks mano išsilaisvinimo ir transformacijos simboliu.“
Augustas:
„Puikiai atsimenu mokyklą, joje man buvo labai sunku psichologiškai, fiziškai ir emociškai, kartais net bijodavau į ją eiti. Dėl to prisiminimai iš mokyklos laikų nėra patys geriausi, o ir aš pats buvau tylus, jaunas, nepatyręs, užguitas, turėjau kelis draugus, o ir su jais pasimatydavau tik žaisdamas futbolą. Kartais pagalvoju, kad jeigu dabar susitikčiau su savimi iš mokyklos laikų, tai neatpažintume vienas kito.
Tačiau baigus mokyklą prasidėjo kitas etapas – studijos! Įstojau į VU ekologiją, pradėjau lankyti visokias papildomas veiklas, organizuoti renginius. Pradėjau lankyti folkloro ansamblį. Tikėtina, kad toks mano pomėgis folklorui atėjo iš tėvų, mat jie taip pat buvo prijaučiantys folklorui, be to, folkloras ir akordeono garsai skambėjo ir pas senelius! Tik vat man kažko trūko... Kažko, kas mane dar labiau paveiktų ir išlaisvintų.
Puikiai atsimenu pirmus savo naktišokius, jie vyko Varėnoje 2013 metais! Tai buvo viena nuostabiausių naktų mano gyvenime, kai 9 ryto riedi traukiniu Varėna–Vilnius namo ir jautiesi išsekęs nuo šokių visą naktį, jausmas yra nepakartojamas. Taip po kelių naktišokių pradėjau suprasti, kad man labai patinka šokti, todėl pradėjau ieškoti vietų, kur galima šokti daugiau ir daugiau. Kuo daugiau patyriau šokio, jį šokau, jo mokiau, tuo labiau pavyko suprasti naujų dalykų apie save. Dėl šokio su jumis kalba dabartinis Augustas – tradicinių šokių šokėjas ir mylėtojas, tradicinis muzikantas, neseniai su grupe išleidęs pirmą albumą, tradicinių šokių mokytojas, fotografas, mylintis kalbėjimą žmogus, turintis daug gerų draugų, pripažintas šokių lauke, nebijantis kitų, mylintis bendravimą! Kuo daugiau kalbu, galvoju, mąstau apie šokį arba jį šoku, tuo labiau suprantu, kad tuo metu esu laisvas, dėl jo pradėjau pasitikėti savimi, pradėjau keliauti, pradėjau vadovauti, kurti, organizuoti ir panašiai. Be šokio savo gyvenimo neįsivaizduoju, o ir ateityje, manau, bus taip pat! Tad šokite ir būkite laimingi!“
Kiti bendruomenės radiniai
Vilniaus universiteto studentai ir dėstytojai, kurių dauguma susibūrę folkloro ansamblyje „Ratilio“.
