Pasaga
Mama pastebėjo, kad prie vienos nupjautos šakos močiutė ilgai stovi, todėl paklausė, ką ši mato. Atsakymas apstulbino.
„Jis be galo mylėjo Lietuvos žemę ir su dideliu džiaugsmu ją puoselėdavo, todėl močiutei net neleisdavo sodinti daržovių.“
Sauliaus vaikystė buvo pilna pasakojimų apie senelį, artimųjų vadintą tėvuku. Apie jo meilę Lietuvos žemei, sodininkystei ir savo dviračiui. Apie jo staliaus gabumus ir legendines žvejybas. Deja, bet pačiam Sauliui susitikti su tėvuku nebuvo lemta. Todėl neįtikėtinoje vietoje rastas senelio daiktas it gija sujungė du labai artimus, bet vienas kito niekada nemačiusius žmones. Pasakoja Saulius Matusevičius:
„Ši istorija yra apie mano tėvuką iš mamos pusės – Jurgį Jotautą. Jis gimė 1900 metais Vinkšnupių dvare. Tėvuko tėtis, irgi Jurgis, buvo labai geras stalius, bet karšto būdo. Jei matydavo, kad žmonės, kurie prosenelį samdo įvairiems staliaus darbams, elgiasi nesąžiningai, jis be perspėjimo palikdavo savo darbo vietą ir negrįždavo. Nėra žinoma data, bet gan jaunas tėvukas tapo savanoriu ir 1919 metais gynė Lietuvos laisvę bermontininkų kare. Jame neteko kairės rankos dalies plaštakos. Tėvukui karas baigėsi anksčiau nei kitiems kovos bičiuliams. Tada jis įsidarbino Vilkaviškio žydų prieglaudoje, kurioje dirbo sodininku.“
„Iš mamos pasakojimų žinau, kad tėvukas turėjo dviratį, kurį grįžęs iš miesto visada nusiplaudavo, kad transporto priemonė būtų švari. Tuomet labai retai kas turėdavo dviratį, nes jam nusipirkti reikėdavo taupyti ištisus metus. Kiek esu girdėjęs močiutės ir mamos pasakojimų apie tėvuką, tai buvo labai tvarkingas ir šiltas žmogus. Jis be galo mylėjo Lietuvos žemę ir su dideliu džiaugsmu ją puoselėdavo, todėl močiutei net neleisdavo sodinti daržovių. Meilę žemei tėvukas perdavė ir mano mamai. Dirbdamas prieglaudoje, tėvukas susipažino su mano močiute – Magdelena Valinskaite, kuri dirbo slaugytoja. 1927 jie susituokė ir nusipirko Vilkaviškio mieste, Vienybės gatvėje, žemės sklypą, kuriame pasistatė namą. Kadangi tėvukas buvo sodininkas ir labai mėgo prižiūrėti sodus, sklype pasodino daug obelų. Su viena obelimi susijusi ir mano istorija.
Nusikelkime į 1985–1988 metus. Panašiai tuo laiku tėvai sugalvojo retinti medžius, kuriuos tėvukas buvo pasodinęs. Darbams įsibėgėjus, mano močiutė, pasiramsčiuodama lazdele, vaikščiojo po kiemą ir priėjo pažiūrėti, kaip mums sekasi. Mama pastebėjo, kad prie vienos nupjautos šakos močiutė ilgai stovi, todėl paklausė, ką ši mato. Atsakymas apstulbino. Močiutė tarė: „Pasagą, kurią mano žmogus užkabino ant šios šakos“ (žmogumi močiutė vadino savo vyrą Jurgį ). Visi nuskubėjome pažiūrėti. Nupjautoje šakoje buvo įaugusi arklio pasaga! Pasak močiutės, ją tėvukas pakabino dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Taip pasaga išbuvo šakoje gerą pusšimtį metų.“
„Nors man tada dar buvo 10–13 metų, bet ši istorija taip stipriai paveikė, kad paprašiau tėvelio, jog jis dalį šakos su pasaga išpjautų ir atiduotų man. Iki šių dienų esu tai išsaugojęs kaip prisiminimą apie tėvuką. Verta paminėti, kad jis labai anksti paliko šį pasaulį. Tai įvyko 1960 metais, o aš šioje žemėje atsiradau kur kas vėliau. Močiutės ir mamos pasakojimų apie jį galėdavau klausytis valandų valandas. Kartais pasidarydavo graudu ir skaudu, kad man su tėvuku neteko susitikti šiame pasaulyje. Jei būčiau bendravęs su juo, tikriausiai ta įaugusi pasaga medyje būtų užėmusi mažesnę dalį paauglio, o dabar jau subrendusio vyro širdyje. Pasaga yra tarsi išlikusi gija tarp manęs ir labai brangaus tėvuko.“
Sauliaus Matusevičiaus netekome 2021 m. birželio 12 dieną, likus vos savaitei iki trečiojo plaktukų muziejaus gimtadienio Degučiuose. Čia Sauliaus nebėra, bet yra jo išsipildžiusi svajonė, kuri bus gyva tol, kol muziejų lankys žmonės.
Pirmieji dviračiai
SkaitytiKiti bendruomenės radiniai
Apie savo pomėgius, virtusius kolekcijomis pasakoja plaktukų muziejaus Degučiuose, senovinių eglutės žaisliukų muziejaus Miežiškiuose ir senovinių radijo aparatų muziejaus Tiltiškių vandens malūne įkūrėjai.