Petruška
Nors namie turėjau gražių lėlių, man norėjosi būtent tokio žaislo, kuris taip laisvai judintų savo rankutes ir kojytes. Bet Petruška visada buvo šiek tiek liūdnas. Ir norėdavosi jį palinksminti.
„Po kiek laiko atsikėliau į Lietuvą. Tai buvo „permainų dvelksmas“, kaip aš sakau. Globalūs persitvarkymo laikai, 1980-ųjų pabaigoje. Ir Lietuva man labai patiko.“
Iš visų lėlių Tatjanai labiausiai patiko ta, kuri galėjo laisvai judinti ir rankas, ir kojas. Turbūt neatsitiktinai ji vėliau pasirinko choreografijos studijas, o mylimai lėlei net sukūrė apdovanojimų pelniusį spektaklį. Apie viską pasakoja visaginietė Tatjana Ježova:
„Papasakosiu istoriją „Žodžio laisvė, ilga kaip gyvenimas“. Tai istorija mažo žaisliuko, kuris keliavo su manimi ir virto mano veikla. Mažame Uzbekistano miestelyje Navojyje, kuris yra virš Kyzylkumo smėlynų, prabėgo mano vaikystė. Per kiekvienas išeigines į lauką išeidavo Babončoun Naslija su vežimėliu ir šaukdavo: „Kepti kukurūzai! Kepti kukurūzai!“ Visi vaikai bėgdavome, pasigriebę namuose 10 kapeikų, kad nusipirktume tą apvalų rytietiško saldėsio rutulį.
Bet tą dieną ėjome pas tetą. O kai jau nueidavome į tetos namus, ten manęs laukdavo Petruška – tas žaisliukas, kuris man kažkodėl labai patiko. Man jos neleisdavo neštis namo. Nors namie turėjau gražių lėlių – ir vieną, ir antrą, taip pat pūkuotą ir gauruotą meškiuką, man norėjosi būtent tokio žaislo, kuris taip laisvai judintų savo rankutes ir kojytes. Bet Petruška visada buvo šiek tiek liūdnas. Ir norėdavosi jį palinksminti. Su tuo žaislu mane pastatydavo į vynuogių kibirą, įjungdavo muziką ir aš trypdavau kojytėmis. Mūsų giminaičiai gamindavo vyną.“
„Vėliau jau, įstojusi į Uzbekistano choreografijos mokyklą, šokio technikos ir kūno plastikos specialybę, mokiausi, kaip scenoje parteikti informaciją vaizdiniais. Po kiek laiko atsikėliau į Lietuvą. Tai buvo „permainų dvelksmas“, kaip aš sakau. Globalūs persitvarkymo laikai, 1980-ųjų pabaigoje. Ir Lietuva man labai patiko. Čia vadovauju muzikinei-choreografinei studijai kartu su Andrejumi Nagalcevu, nuostabiu pianistu, ir Natalija Kuzmicova. Ir pereinu dabar prie vaikiško albumo, kuris remiasi Piotro Iljičiaus Čaikovskio kūrinių ciklu. Ten yra kompozicija „Kamarinskaja“, kuri man labai priminė būtent tą kūno judesį, kuris būdingas Petruškai. Tuo pagrindu statau dabar vieną pasirodymą. Jį siuvo Jelena Sumovskaja. Vienas šešiametis mano studijos berniukas, Bogdanovičius Šeninas, tarptautiniame konkurse-festivalyje „Baltijos mūza“ laimėjo pirmąją krištolinę taurę. Tai pirmas mūsų kolektyvo apdovanojimas už Petrušką.“
„Tad jau daug metų vis grįžtu prie šios temos, pastačiau ir mažos formos spektaklį, už kurį taip pat gavome taurę. Paskutinis mūsų kolektyvo laimėjimas – tarptautiniame konkurse „Allegro 2019“ Trakuose. Taurę, pirmąją vietą, jame vaikai laimėjo koncertiniu pasirodymu „Burleska“. Kaip aš ėmiausi šio spektaklio? Pasiėmiau knygą „Pasakojimas apie didįjį baletą“ ir radau ten libretą spektakliui. Bet kokią suaugusiųjų temą galima perdėlioti ir paversti vaikiška. Šiame spektaklyje, kas įdomu, pagal scenarijų Petruška turi žūti. Ir paklausiau vaikų: „Vaikai, mūsų Petruška žus?“ Ne. Visi choru sušuko: „Ne! Jis liks gyvas.“ Ir mes padarėme taip, kad mūsų herojus... Petruška įsimyli baleriną, balerina atiduoda pirmenybę Arapui ir Arapas nubaudžia Petrušką už jo prasikaltimus. O visą šį lėlių teatrą valdo Fakyras, rytietiškas Fakyras. Išėjo labai įdomiai, nes vaikai spektaklį užbaigė pozityviu akcentu. Jie slėpė tą žaisliuką už savęs, perdavinėjo vienas kitam, kad jis neatitektų Fakyrui. Nes žodžio laisvė turi išlikti gyva. Ir scenoje, ir gyvenime, ir kiekviename mūsų.“
Tatjana pasakoja šią istoriją rusų kalba:
Kiti bendruomenės radiniai
Bendruomenė jungia labai skirtingus, įvairių tautų ir kartų Visagino gyventojus - nuo atvykusių iš tolimų kraštų iki čia gimusių, užaugusių ir savo miestą karštai mylinčių visaginiečių.
