Pirmosios vestuvės
Įdomiausia yra tai, kad prieš beveik 20 metų mes jau buvome susituokę.
„O kadangi buvo gražus ir man visai patiko, sutikau, kad jis būtų būtent tas, su kuriuo žengsiu prie balandžio 1-osios altoriaus mokykloje“
Anykščiai, kaip ir daugelis Lietuvos miestų, skaudžiai pajuto tiek išorinės, tiek vidinės emigracijos poveikį. Tačiau žmonės dėl įvairių priežasčių pradeda grįžti į gimtinę. Anykščiuose atkurti socialinius ryšius jiems padeda „Naujų vėjų“ bendruomenė, save juokais vadinanti integracijos stovykla. Čia tiek anykštėnai, tiek naujakuriai ir grįžę emigrantai įsilieja į miesto gyvenimą, susiranda draugų ir veiklų. Bendruomenės pirmininkė Irma pati ilgą laiką gyveno svetur, o „Naujuose vėjuose“ netikėtai susitiko ir su būsimu vyru Žygimantu. Pasakoja Irma Smalskienė:
„Su Žygimantu po daugelio metų, nesimatytų po mokyklos, susitikome bendruomenės susirinkime, 2015 m., į kurį abu atvykome pirmą kartą – susipažinti su bendruomene, jos veikla ir tuo pačiu įstoti į bendruomenės narius. Tąkart jį pamačiusi, pamenu, labai apsidžiaugiau – buvo be galo smagu išvysti seniai matytą veidą. Pasilabinome, trumpai persimetėme keliais žodžiais ir panirome į bendruomenės pokalbius. Žygimantas, beje, prašymą įstoti į bendruomenę parašė žymiai vėliau, o aš įstojau dar tą patį vakarą.
Reikėjo dar metų, kad suprastume, jog patinkame vienas kitam, ir dar ketverių, kad prisiektume amžiną meilę vienas kitam šešiakamienio ąžuolo paunksmėje. Įdomiausia yra tai, kad prieš beveik 20 metų mes jau buvome susituokę, tik tuo metu tai buvo mokyklinis performansas. Kai aš buvau, berods, 9 klasėje, o Žygimantas – 10-oje, spontaniškai su mokyklos draugais sumąstėme surengti fiktyvias vestuves balandžio 1-osios proga.“
„Ruoštis daug nereikėjo. Sutarėme preliminarų scenarijų, įkalbinome draugus suvaidinti vestuvinius personažus, sugalvojome keletą žaidimų mergvakariui ir bernvakariui. Teliko surasti jaunikį. Nežinau, nei kaip, nei kodėl, bet be ilgų įkalbinimų sutiko Žygimantas. O kadangi buvo gražus ir man visai patiko, sutikau, kad jis būtų būtent tas, su kuriuo žengsiu prie balandžio 1-osios altoriaus mokykloje.
Pasiskolinusi sesers siūtą vestuvinę suknelę ir balandžio 1-ąją atvykau į mokyklą. Per vieną pertrauką įvyko smagus bernvakaris su kažkokiomis užduotimis ir linksma muzika, per kitą – mergvakaris. O ilgosios pertraukos metu įvyko žadėtosios jungtuvės. Sutuokė mus, jeigu gerai pamenu, toks Šarūnas, kuris kaip tik tuo metu dramos būrelyje vaidino vienuolį – jam ir aprangos ilgai ieškoti nereikėjo. Visa mokykla plojo ir sveikino, o mes pilni linksmų emocijų su visa svita po ceremonijos iškeliavome į valgyklą, kur valgėme „vestuvinius“ keksus.
Tuo mūsų žaidimai ir baigėsi, iki kol vėl susitikome po 15 metų. Gal tai likimas, o gal likimo pokštas, parodantis, kad vestuvėmis juokauti negalima. Nežinia. Bet po tiek metų mus suvedė bendruomenė, ir abu jai esame labai dėkingi.“
Kiti bendruomenės radiniai
Bendruomenė vienija į Anykščius sugrįžusius ir naujakurius, kelia naujus vėjus ir skersvėjus. „Nauji vėjai“ daugiausia veikia kultūros, ekologijos bei socialinėje srityje.
