Prerijų dvasia Visagine
Tik niekaip nesugalvojome, kokį titulą duoti man, juk nieko nemoku daryti... Kadangi tuo metu Lietuvoje dar nebuvo prezidento institucijos, draugiškai nusprendėme šį titulą suteikti man: festivalio prezidentė.
„Atėjusi ten radau 3 vyrus, vienas iš jų buvo Virgis Stakėnas.“
Žemaitė Elena niekada nebuvo Amerikoje. Bet jau 27 kartus Amerika pati atvyko pas Eleną į Visaginą. Apie kuriozišką savo tapimą festivalio „Visagino country“ vadove pasakoja Elena Čekienė:
„Žmogus visada turi kažkokių fobijų, baimių... Ne išimtis ir aš... Nuo pat vaikystės, kai manęs nepriėmė į muzikos mokyklą, buvau įsitikinusi, kad „dramblys užlipo man ant ausų“ ir nei klausos, nei muzikinio skonio aš neturiu ir negaliu nieko bendro turėti su muzika.
Tai prasidėjo 1991 m. kovo 20 d. Tą dieną darbo reikalais buvau Kultūros ministerijos pastate. Buvau paprašyta apsilankyti 215 kabinete. Atėjusi ten radau 3 vyrus, vienas iš jų buvo Virgis Stakėnas. Tuo metu nė vieno kabinete buvusio vyro nepažinojau. Pasirodo, jie nusprendė organizuoti kantri muzikos festivalį ir jam pasirinko Sniečkaus gyvenvietę (dabartinis Visaginas), jiems reikėjo vietinio žmogaus komunikacijai. Kažkokiu neaiškiu būdu pasirinkta buvau aš. Neturėdama jokio supratimo apie kantri muziką, o tuo labiau apie festivalių organizavimą, aš vis dėlto sutikau tapti komandos nare. Vėliau prie mūsų prisidėjo ir muzikos agentūros „Alternatyva“ vadovas Vytautas. Pasiskirstėme pareigomis, kas tapo prodiuseriu, kas direktoriumi, kas administratoriumi. Tik niekaip nesugalvojome, kokį titulą duoti man, juk nieko nemoku daryti... Kadangi tuo metu Lietuvoje dar nebuvo prezidento institucijos, draugiškai nusprendėme šį titulą suteikti man: festivalio prezidentė. Labai gerai prisimenu pirmąjį mūsų dalykinį pasitarimą.“ Elena pasakoja:
„Nepasakosiu, kaip pavyko pirmas, antras ar trečias festivalis. Aš vis dar būdavau tarsi „ežiukas rūke“. Atlikdavau kažkokias funkcijas, kažką darydavau, bet taip ir nesigilindavau į pagrindinį klausimą, kaip organizuojamas festivalis, kaip jis sukuriamas... Bet atėjo 1999 m., likus 6 mėnesiams iki festivalio taip atsitiko, kad likau pagrindine festivalio organizatore. Pasitraukė žmonės, kurie faktiškai jį darydavo ir žinojo, kaip tai daroma... Norėjosi viską mesti, išsigandau kaip pirmąją dieną, bet aš esu žemaitė ir žemaitiškas užsispyrimas privertė mane sukąsti dantis ir pradėti pačiai organizuoti festivalį. Nepasakosiu visų istorijų, pasakysiu tik vieną, kai tą kartą užlipau į sceną, tariau sveikinimo kalbą festivalio atidarymo proga, buvau tarsi kažkokiam transe... Nulipau ir pasakiau savo pagalbininkams: „Svarbiausia, pradėjom, o kas prasideda, visada kažkada baigiasi. Baigsis ir šis festivalis...“ Ir pajutau tokią laisvę, tokį džiaugsmą, tarsi nuo mano pečių nukrito didžiulis atsakomybės akmuo, pajutau pasididžiavimo jausmą – aš padariau.“
„Pajutusi tą laisvės jausmą aš tapau tikrąja festivalio prezidente, pagrindine jo organizatore. Aš išlaisvinau savo muzikinio skonio pojūtį, gal šiek tiek ir „dramblys nuo ausies nulipo“. Dabar aš pati parenku muzikos grupes (žinoma, pasitardama su komanda), pati diriguoju komandos darbui... Tačiau kiekvienais metais nuskambėjus pirmiesiems festivalio akordams aš komandai ištariu tuos pačius žodžius: mes pradėjom, o tai kažkaip baigsis savaime. Ir vėl pajuntu tą laisvės pojūtį... Mes dar kartą suteikiame žmonėms džiaugsmą, padarome šventę... Ir kai aš esu ant scenos ar einu per festivalio teritoriją, kai matau žmonių šypsenas, juntu jų apkabinimus, išgirstu padėkos ir sveikinimo žodžius, aš esu tokia laiminga ir išsilaisvinusi nuo fobijos, kad apie muziką nieko nenusimanau... Juk jei žmonėms patinka, vadinasi, parinkau geras grupes, gerus muzikantus, sugebu organizuoti šventę tūkstančiams žmonių. Ir visada su manimi mano laisvės simbolis, neatsiejama įvaizdžio dalis – kaubojaus skrybėlė.“ Elena tęsia:
„Pasidžiaugusi prisiminimais aš vėl uždarysiu skrynutę ir galbūt ją vėl atidarysiu kitais metais, rugpjūčio trečią savaitgalį, kai tradiciškai vyksta „Visagino country“ festivalis. Noriu tikėti, kad laisva prerijų dvasia lydės mane dar labai ilgai. Tik dėl festivalio, niekada nebuvusi Amerikoje, prerijose, aš kasmet pajuntu laisvą prerijų dvasią.“
Kiti bendruomenės radiniai
Bendruomenė jungia labai skirtingus, įvairių tautų ir kartų Visagino gyventojus - nuo atvykusių iš tolimų kraštų iki čia gimusių, užaugusių ir savo miestą karštai mylinčių visaginiečių.
