Protėvių žemė
Džiaugiuosi, kad savo darbais galiu prisidėti prie kažko gražaus ir prasmingo sukūrimo, kas gali pradžiuginti kitus žmones. Šiose žemėse augo ir dirbo daug mano šeimos ir giminių kartų.
„Kartais susižalodavau rankas aštriais pjūklais, skirtais medžiui pjauti. Nuo manęs juos slėpdavo, bet aš vis tiek juos rasdavau ir vėl pjaudavau lentas.“
Kai vilniečiai Alicija ir Ričardas įsigijo sklypą rajone ir jį pavadino „Laumžirgių žeme“, ten buvo tik kalvos, žydinčios pievos ir seni medžiai. Dabar čia stovi nemažai pastatų, o į seminarus ir gongų terapijos seansus suvažiuoja žmonių iš visos Lietuvos. Bet prieš „Laumžirgių žemę“ čia buvo Rapolo protėvių prižiūrima žemė. Joje prabėgo save Juoduoju Vabališkių Lapinu vadinančio jaunuolio vaikystė, o protėvių darbą jis tęsia ir šiandien, padėdamas bendruomenei savo idėjomis ir gabumais. Pasakoja Rafal Radevič:
„Laumžirgių žemę“ aš pamenu nuo pačių savo mažiausių dienų. Kai būdavo gražus oras, mama mane ten dažnai vesdavo pasivaikščioti. Ten visada būdavo labai gražus kalvotas reljefas, kur auga aukšti ir įspūdingi medžiai. Vienas iš tų medžių yra didysis ąžuolas, kuris mūsų apylinkėse, ko gero, pats didžiausias. Prie jo kiekvieną rudenį einu prisirinkti gilių. Dar ten augo įspūdingo aukščio eglė, po kuria vaikystėje mėgdavau žaisti su pusbroliu, kai būdavo nušienauta žolė ir pristatyta daug šieno kupetų. Paskui tą eglę palaimino žaibas ir ji tapo Ketinimų Medžiu. Dar ten auga didelis maumedis, kuriame gyvena didelė voverių šeima. Galėdavau jas stebėti valandų valandas, kaip jos ten bėgioja ir žaidžia. Žiemą labai mėgdavau slidinėti nuo stataus kalno, kur dabar randasi Akmenų Taikos Sodas. Aš visada mėgdavau laiką leisti gamtoje ir stebėti, kaip keičiasi metų laikai. „Laumžirgių žemėje“ ūkininkavo ir ja rūpinosi trys mano giminių kartos. Kaip man pasakojo, mano proseneliai ten ganydavo avis. Mano seneliai ten šienavo ir ganydavo karves, ir tai jau man teko matyti. Kai artėdavo audra, senelis skubėdavo surinkti šieną ir suvežti jį į pašiūrę.“
„Vėliau tą žemės plotą, kurį dabar vadinam „Laumžirgių žeme“, įsigijo Alicija ir Ričardas. Po to laiko, kaip ir anksčiau, aš su savo tėvu rūpinamės ir dirbame šioje žemėje. Aš nuo pat vaikystės turiu pomėgį ką nors meistrauti, remontuoti. Dažnai savo žaislus ardydavau, kad pasižiūrėčiau, kaip jie padaryti. Kartais susižalodavau rankas aštriais pjūklais, skirtais medžiui pjauti. Nuo manęs juos slėpdavo, bet aš vis tiek juos rasdavau ir vėl pjaudavau lentas. Kartą užsimaniau tigrinės žąsies ant ratukų, kurią turėjo vienas vaikiškos knygos personažas – tigras. Pasiryžau ir pasidariau po to, kai tėvai bandė man kažką panašaus surasti ir nupirkti. Nors ji buvo netobula, bet turbūt tai buvo pirmas daiktas, kurį sukūriau pats. Vėliau sukūriau įvairių laivelių, šuns budą, mažą namuką ir daugybę kitų daiktų, kurių jau nebeprisimenu.“
„Vienas pirmųjų mano projektų, kurį teko sumeistrauti „Laumžirgių žemėje“, buvo šulinio stogas iš skiedrų. Dar prisimenu, kaip teko prisidėti prie šulinio kasimo: tai buvo labai įdomi patirtis, kai centimetras po centimetro prisikasi iki vandens gyslos ir iš po žemės pradeda tekėti vanduo. Buvo nelengva išgauti tokią svogūno stogo formą. Teko pasikliauti vaizduote ir po mišką ieškoti atitinkamos formos šakų ir iš jų padaryti gegnes. Vėliau reikėjo sugalvoti, kaip jas pritvirtinti prie dviejų masyvų ąžuolo stulpų. Pasitarę su Ričardu sugalvojome, kad priėjimas bus iš vienos pusės, todėl iš kitos galėjau iki pat žemės tvirtinti šakas, kurios eina nuo pat žemės iki paties stogo viršaus. Po to buvo linksmoji dalis – tokios netaisyklingos formos stogą apkalti skiedromis. Tai buvo labai įdomi ir kūrybinė patirtis, nes perpratęs kelis niuansus su skiedromis gali apkalti beveik viską ir tai labai panašu į žuvies žvynus. Skiedros užeina viena ant kitos ir vanduo nuo jų nuteka lyg nuo žąsies. Kartais, kai būna kruša, tie ledo gabaliukai krisdami nuo viršaus į apačią sukuria tokį garsą, kaip karoliukų byrėjimas. Yra ir toks muzikinis instrumentas, kuris vadinamas lietumi.“
„Džiaugiuosi, kad savo darbais galiu prisidėti prie kažko gražaus ir prasmingo sukūrimo, kas gali pradžiuginti kitus žmones. Gera kurti gražesnį ir geresnį pasaulį. Šiose žemėse augo ir dirbo daug mano šeimos ir giminių kartų. Džiaugiuosi, kad ir mane likimas susiėjo su dabartine „Laumžirgių žeme“. Vaikystėje prieš Kalėdas mėgau puošti pastatus ir medžius girliandomis. Teko puošti girliandomis ir pastatus „Laumžirgių žemėje“, ir tai, ko gero, buvo mieliausias darbas, kurį teko atlikti. Naktį viskas atrodė lyg pasakoje. Gyvendamas ir dirbdamas „Laumžirgių žemėje“ jaučiuosi, lyg gyvenčiau stebuklingoje pasakų šalyje, kuri egzistuoja ne tik knygose.“
Kiti bendruomenės radiniai
Bendruomenę vienija gongų maudynės, gyvos muzikos koncertai, meditacijos, Tibeto dubenų masažai, dvasinio ir terapinio pobūdžio seminarai, pirties vakarai.
