Rekordinė drobulė
Iš traukinio išlipo moteris su mažu vaiku. Traukinys suūkė ir lėtai išjudėjo iš stoties. Tūkstančiai varnų pakilo į dangų, tarsi sveikindami mus su sūnum naujoje, mums nepažįstamoje žemėje.
„Pamenu, vaikščiojome šiltu smėliu ir fantazavome: koks bus miestas, kaip mes čia gyvensime, kaip gyvens mūsų vaikai mūsų mieste!“
Atvyksti į gražų Aukštaitijos pušyną ir tavo akyse jame pastatomas nemažas naujas miestas. Čia gyveni, dirbi, augini vaikus. Vėliau mieste prasideda lemtingi pokyčiai, apverčiantys miestiečių gyvenimus aukštyn kojomis. Apie savo gyvenimą Visagine ir mokėjimą keistis kartu su miestu, taip pat netikėtą užsiėmimą, patekusį į Lietuvos rekordų knygą, pasakoja Nadežda Ostrižnova:
„Ankstų niūrų rytą, 1976 m. vasario 19 d., Dūkšto stotyje sustojo traukinys Leningradas–Varšuva. Traukinį pasitiko tūkstančiai varnų ir kuosų, išsibarsčiusių stotį supančiuose medžiuose, ir jaunas vyras su šilta striuke. Iš traukinio išlipo moteris su mažu vaiku. Traukinys suūkė ir lėtai išjudėjo iš stoties. Tūkstančiai varnų pakilo į dangų, tarsi sveikindami mus su sūnum naujoje, mums nepažįstamoje žemėje. Taip prasidėjo mūsų gyvenimas atominės elektrinės statybose.
Daug įdomių ir nelabai įdomių dalykų lydėjo mūsų gyvenimą statybininkų gyvenvietėje. Bet tai buvo mūsų sąmoningas pasirinkimas, mes pradėjome naują gyvenimą. Tų pačių metų vasarą mano vyras parodė man pirmuosius naujojo miesto namų pamatus. Tai buvo nerealu! Prieš mūsų akis pradėjo rastis miestas. Ir ne šiaip miestas, o Mūsų, Mūsų statomas miestas! Kartą, rinkdami mėlynes būsimo miesto vietoje, išėjome į proskyną. Vyras pasakė, kad čia bus pagrindinis miesto prospektas. Buvo nuostabu, kaip tai – miške atsiras gatvės. Pamenu, vaikščiojome šiltu smėliu ir fantazavome: koks bus miestas, kaip mes čia gyvensime, kaip gyvens mūsų vaikai mūsų mieste!“
„Laikas bėga labai greitai. Pamažu atvyko labai daug statybininkų. Elektrinė ir miestas augo kaip ant mielių. Aš dirbau Buitinio aptarnavimo kombinate vadovaujamą darbą. Per 12 metų kombinatas išaugo ir sustiprėjo. Susibūrė labai draugiškas, kompetentingas kolektyvas, kuriuo aš labai didžiavausi, nes kiekvieną specialistą atrinkinėjau kaip karoliukus karoliams.
Bet atėjo perestroika, ir visi užsinorėjo dirbti savarankiškai. Negalėjau žiūrėti į tobulai veikusios įmonės žlugimą ir išėjau į kitą darbą – mokyti mergaičių siuvimo meno. Daugiau nei du šimtai studenčių perėjo man per rankas per 22 darbo metus. Mokytojo darbas labai nelengvas. Juk reikia mokyti ne tik ir ne tiek profesijos, bet ir gyvenimo. Geriausi darbo metai buvo tada, kai mokymo programos turiniui nebuvo keliami griežti reikalavimai, kai labiau pasitikėta dėstytoju ir buvo galima dirbti laisvai bei kūrybiškai. Daug gerų specialistų gimė mano klasėje. Aš jais labai didžiuojuosi. Mokinys turi pranokti mokytoją. Tačiau svarbiausias dalykas, kurį man turbūt pavyko įgyvendinti geriausiai, tai suteikti savo mokiniams pasitikėjimą savimi, savo jėgomis. Iki šiol stebiu jų gyvenimo pasiekimus.“
„Lašas po lašo, laikas prabėgo. Mūsų svajonių miestas išaugo ir buvo išmestas pusiaukelėj. Pastatėme ir uždarėme elektrinę. Mūsų pasididžiavimą ir viltį. Atėjo laikas ir mums išeiti poilsio. Maždaug mėnesį prasėdėjau pensijoje ir radau užsiėmimą. Subūriau būrelį pensininkų ir pradėjau mokyti siuvimo. Iš pradžių sunkiai. Vėliau pasidarė įdomiau ir lengviau. Visiškai netikėtai sugalvojau gimtojo miesto keturiasdešimtmečio proga sukurti miestui dovaną – Visagino drobulę. Tai miestą saugantis talismanas, pasakojantis apie mūsų kraštą, apie žmones, atvykusius čia iš visos didžiosios šalies, apie jų rūpesčius ir svajones, apie jų vaikus ir anūkus. Apskritai apie mūsų gyvenimą. Mano idėją pasigavo. Siuvome šią drobulę dvejus metus. Buvo susiūta 1 240 drobės skiaučių, kurių dydis 50 × 50 cm, o tai sudarė 310 m2. Darbuose dalyvavo visi Visagino vaikų darželiai ir mokyklos, mano 37 mokinės senjorės, klubas „Paletė“ ir visi, kas norėjo. Visi darbai yra individualūs, pasirašyti ir daugelis tikrai verti būti eksponuojami muziejuje. Šis kūrinys įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą pavadinimu „Didelė drobulė“. Mums buvo įteiktas pažymėjimas.“
„Mūsų mylimo miesto 40-mečio minėjimo dieną visų miestiečių džiaugsmui išskleidėme Visagino drobulę. Ir nors vaikai išaugo, išsivažinėjo ir mūsų miestas pamažu nyksta, aš vis dar einu proskyna per šiltą smėlį ir tikiuosi stebuklo!“
Kiti bendruomenės radiniai
Bendruomenė jungia labai skirtingus, įvairių tautų ir kartų Visagino gyventojus - nuo atvykusių iš tolimų kraštų iki čia gimusių, užaugusių ir savo miestą karštai mylinčių visaginiečių.
